Tik niekam nesakyk...

Apie šventes ir darbus

2011-12-26T12:40:00.002+02:00

Sveikinu visą negausų mano tinklaraščio skaitytojų būrelį su gražiausiomis metų šventėmis.

O kartu su šventėmis prasideda ir didieji darbai. Nuo šiandien pradedu rašyti moksolo tiriamąjį darbą, kuris turėjo būti pradėtas rašyti jau rugsėjo-spalio mėnesį. Bet aš nesiskundžiu, tiesiog konstatuoju faktą. Pradedu tik dabar, nes turėjau puikiausią pusmetį su krūva gerų paskaitų, kurios man buvo labai naudingos, todėl buvau pasinėrusi į rašto darbus, ruošimasi seminarams ir pan. O kur dar kiti darbai darbeliai, va taip mano našlaitėlis MTD ir liko pamirštas, bet ačiū Diev šiemet nesu kaip "karvė ant ledo" ir literatūros ieškojau visą pusmtį ir radau jos daug. Belieka tik viską "suvirškinti", ką dabar ir pradedu daryti.
Anglų kalba tariant deadline yra sausio 10 d. (turiu pristatyti teorinę dalį) o poto išganingasis tyrimas. Galėčiau čia virkauti, kaip viskas sudėtinga ir neįdomu, o bet tačiau! Tema man labai patinka, straipsnius skaitau su malonumu ir užsidegimas pabaigti savo didįjį 2 metų darbą yra DIDŽIULIS. Su bakalauru netaip gerai nusisekė todėl magistras man kaip iššūkis sau pačiai, visgi 2 metai maratono darbas-mokslai-miegas-darbas yra išbandymas netik valiai bet ir sveikatai. Bet aš sveika gyva, tik pervargusi, bet kadangi tai tapo nuolatine mano būsena, tai ką jau čia - viskas man super duper - turėjau 2 laisvas dienas ir tai man jau ATOSTOGOS.

Tikiuosi man nepristigs to užsidegimo visą likusį laiką iki gynimų. Sėkmės man ir visiems aplink mane, nes kartais būnu pabaisiukas :)

Gražių švenčių, pasiraitoju rankoves ir einu dirbti.
*fone groja ADELE at the Royal Albert hall*

IKI

Apie DALYKUS, kurie įkvepia - „TEDxVilnius“

2011-12-04T13:23:00.007+02:00

Vakar dalyvavau TEDxVilnius konferencijoje, visa diena atsiribojus nuo išorinio pasaulio su žmonėmis, kurie tiki savo idėjomis ir nori jomis pasidalinti. Išties keista, bet keletą idėjų aš jau žinojau ir žavėjausi tokiomis kaip: Vilnius Temperature, Lindyhoppers, Bicycle Cinema ir pan. Visgi lietuvių pranešimai buvo silpnesni, gal dėl to, kad anglų k. nėra gimtoji, gal dėlto, kad nėra oratorystės dovanos. Nepaisant to jauni žmogeliai, kaip 21 m. kompozitoriukas iš Lietuvos kalbėjo fluent english ir keliais sakiniais sužavėjo žmones. Labiausiai įkvėpė mažas žmogus iš Londono (kaip pats prašė būti pristatytas) - Marcus Orlovsky, kurie tiesiog primygtinai prašė nenustoti išdrįsti ir svajoti. Jo pranešimą žiūrėsiu dar ir dar kartą, nes tas mažas žmogus ir Londono tikrai įkvėpė žmones primindamas labai paprastus dalykus, kurių tiesiog NEGALIMA pamiršti. Įstrigo jo pasakojimas apie mažą mergaitę, kuri paklausta kuo norėtų būti užaugus atsakė: "I wonder to be an elephant". Ir tikrai, juk mes tokie sukaustyti standartų: aš noriu būti ryšių su visuomene specialistas, aš vadybininkė, o jis inžinierius. Oj oj oj, kokie mes dideli, bet iš tiesų visiški komformistai, pasirinkdami tai, kas maždaug man tinka. Reikia išdrįsti svajoti, siekti tikslų ir mažais žingsniais mes ateisim iki savo tikslo. Verta pažymėti, kad po šio pranešimo salė tiesiog pašėlo ir išlydėjo pranešėją plojimais atsistojus :)

Grįžtant prie pranešimų daugelis jų pasakojo apie drasą būti savimi ir pasirinkti veiną dalyką kurį mėgsti ir juo gyventi, nes nemėgsttama veikla veda link rutinos, nepasitenkinimo ir liūdesio, kai kurie žmonės netgi išdrįsta ištarti sakinį, kurį ištarti man neapsiverčia liežuvis "This world is not for me". Daug kalbėta apie pasenusius mokymo būdus, kurie neskatina kūrybiškumo, priesingai - jį žudo. Konferencijoje sutikau savo pradinės mokyklos klasioką, su kuriuo kažkaip prisiminėme pradinių klasių mokytoją ir nusprendėme, kad jai tikrai nepadėkotume ir nejaučiam jokių sentimentų tiems mokytojams, kurie neatskė į mūsų klausimus "Kodėl reikia daryti tą ar aną?", jie tiesiog nukirsdavo "Nes taip reikia". Pavydu, kai užsienyje vaikai jau seniai mokomi interektyviai ir įdomiai, o mūsiškiai sėdi prie vadovėlių ir kremta sausą teoriją, nes nesuvokdami kam ta trigonometrija reikalingair kam tos nesuvokiamos fizikos sąvokos ir formulės.

Krepšinio širdies siela pristatė tokią idėją, kuri privertė nuoširdžiai juoktis, genialumas slypi paprastume, kaip visad. O ką jei pasaulinės žvaigždės sakytų "Tu ką nebuvai Kuršių Nerijoje, juk tai rojus žemėje!", jei Madona paklaustų "Ar aš graži kaip lietuvaitė?", o Facebook įkūrėjas Markas salytų "Kodėl lietuva turi greičiausią internetą pasaulyje?" :)

Užsieniečių pranešimai pasižymėjo oratorystės ir prezentavimo išmanymu, jie pasakojo savo istorijas, taip perteikdami pagrindines pranešimų idėjas. Savo nuoširdumu papirko Antonio iš Peru, o britas Marc Splinter stebino savo drąsa nuvykti atostogų į Kabulą, Afganistane. Vienok nesuvokiama važiuoti į karo zoną, juk tai ne pramogų oazė, iš kitos pusės jis ten surengė tokių projektų, kurie praskaidrino ten gyvenančių žmonių žiaurią ir nesuvokiamą kasdienybę. abu šie užsieniečiai dabar gyvena Lietuvoje, smagu gi :)

Savo profesionalumu bei vėlgi nuoširdumu nustebino Andreas Gyllenhammar, kuris pristatė tvarių ateities miestų koncepciją. Jis parodė, jog tiki savo darbu ir idėjomis, ir mes nė nedrįsome abejoti juo. Nuostabūs ateities miestų vaizdai tikrai gniaužė kavapą. Bet vėlgi viskas glūdi paprastuose dalykuose, nieko pompastiško, tiesiog turime suprasti, jog reikia saugoti gamtą ir planuoti miestus žmonėms, o ne tiesiog kepti dangoraižius.

Gražinos Sviderskytės pranešimas pateikė naujų faktų apie legendinį skrydį per atlantą su Lituanika, bei privertė pažvelgti į istoriką kitaip - be išankstinio nusistatymo. Stebėjausi jos užsidegimu tyrinėti tokias temas.

Sudėtingiausias pranešimas buvo apie visatą ir apie mini palydovus, prezentacija buvo išsami bet pateikta perdaug moksliškai, pranešėjas neparodė savo aistros tyrinėjimams, bet gal tas lietuviškas santūrumas sutrukdė.

Jaunas kompozitorius Artūras Šaškinas ir Vilnius Temperature iniciatorius, 21 m. vaikinukas besimokantis architektūrą... Ką apie juos pasakyti - jie daug pasieks, jie tiesiog puikūs:) Muzika pagydys pasaulį :)))

Tiesa, buvo pranešimų, kurie tikrai buvo kiek kitokie, pilni šokio, kur Lindyhopperiai pristatė, kaip smagu šokti ir šokti dviese, nes tai bendravimo forma. Išbandėme ir grupinę džiazo imprivizaciją, jeigu taip galima pavadinti, kai pranešėja improvizavop o mes tam tikru metu dainuodavom vieną savo natą, skambėjo gražiai, bet noriu pamatyt/išgirsti dar kartą - visą visumą garsų.

Dar buvo puikus Garbanoto bosisto pasirodymas, pasakojimai apie Velokiną ir t.t. Kavos pertraukėlių metu visi samgia atsipūsdavo, aptarinėdavo pranešimus, organizatoriai sugalvojo smagų žaidimuką, o po renginio prikabino daug nuotraukų iš renginio ir padovanojo visiems save radusiems nuotraukose, aš taip pat radau save. :) apibendrinant renginys tikrai vykęs, nepaisant daugybės techninių nesklandumų, bet technologijos juk visuomet paveda. Dar vienas pažymėtinas dalykas, tai nevykęs vedėjas, kuris tikrai gadno renginį, reikia visgi įvertinti savo galimybes, jei neturi talento šnekėti prieš auditoriją, niekas tau jo neįkrės, visgi galima tobulintis, bet ne per tokius renginius. Jau dabar laukiu kitų metų TedxVilnius, o už galimybę dalyvauti milžiniškai dėkoju savo nuostabiausiai draugei Giedrei, kuri žaibo greičiu nupirko bilietus ( pirmąją bilietų pardavimo dieną per 2 valandas bilietai tiesiog ištirpo). AČIŪ, dabar visa motyvuota einu dirbti prie studijų. Man labai rekėjo nuo visko atsiriboti ir pasisemti įkvėpimo iš žmonių ,kurie tiki savo idėjomis. Dar kartą noriu pabrėžti, jog gernialūs dalykai slypi paprastuose dalykuose. Kiekviena galva pilna nuostabių idėjų, tik raskim terpę, tuos žmones, kurie padės jas įgyvendinti. Viskas mūsų rankose:)

Gal laikas sugrįžti? Pasikalbėjimas apie atostogas, baimes ir šiaip gyvenimą

2011-09-17T17:47:00.008+03:00

Kodėl taip norisi mintis išrėkti skaitmeninėje virtualybėje? tai klausimas, kuris mane kankina jau ilgai, dar smalsiau yra skaityti kitų žmonių pamąstymus. Taigi taigi, sumasčiau grįžti čia ir parašyti kažką (ne)prasmingo.

Kai vis nulyja lietus ir pro langą įskrenda vienas kitas pageltęs lapas imi mąstyti kas kaip ir su kuo. Ir čia ne rudeniška depresija, tas pilkumas užklumpa daug vėliau, kažkur ties lapkričiu, kai pilka, šalta ir nejauku. Neturiu laiko galvoti apie orą ir metų laiką, tačiau vieną dieną suvokiau, kad du pavasarius ir du rudenius aš neturiu laiko grožėtis gamta ir ramiai pasivaikščioti. Pastebėjau tai netikėtai, kai peržiūrėjau nuotraukų archyvą - anksčiau kiekvieną smulkmeną fotografuodavau, o dabar net pamirštu fotoaparatą pasiimti (tiesa, šiuo metu jis ne per geriausios būklės, tai gal dėlto?).

Taip susivokus, kad laikas bėga (o kada gi jis žingsniavo lėtai?) supratau dar vieną dalyką, kad paskutines dvi vasaras turėjau pačias nuostabiausias atostogas gyvenime Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje. Viską atpirko tos dienos praleistos kelionėse. Dažnai prisimenu visus nuotykius, matytus nuostabius vaizdus, sutiktus naujus žmones ir seniai matytus draugus. Per kiekvieną kelionę nutinka tokių dalykų, kurie šiokią dieną labai suerzintų, tačiau kelionėse tokie nesusipratimai tampa linksmais iššūkiais. Man visuomet juokinga buvo reklama apie tai, kad " ... jūsų oda niekada taip puikiai neatrodo, kaip per atostogas" - šį skambų posakį perfrazuočiau į "...jūs niekada nesijaučiate toks laisvas, kaip per atostogas" dar pridėčiau keletą žodžių apie keliones. Taigi taigi, kelionėse galima pamesti savo rimtumą ir pamiršti visas problemas, tiesa kelionėje į Graikiją pirmas dienas buvau it ne sava, nes persekiojo mintys apie problemas namuose, bet vėliau supratau, kad galbūt būtent į šį rojaus kampelį gyvenime daugiau nebeatvyksiu ir šokau į smaragdo mėlynumo vandenį (kur gylis nesuskaičiuojamas) ir pirmą kartą plaukiojau olose, vėliau nugalėjusi savo baimę plaukiau su submarinu, kur nuolat kamavo neapsakomas klaustrofobijos jausmas, bet ir jį įveikiau. Kalnų keliukai taip pat vedė mane iš proto, nes kelionės draugas-vairuotojas buvo ir yra gan didelis ekstremalas. Kol pervažiavome visą Pelaponeso pusiasalio kalnyną buvau permirkusi prakaitu ir sukaustyta baimės, bet vėlgi - aš tai padariau!

Maždaug prieš du metus pažadėjau sau įveikti savo baimes, kad ir kaip sunku būtų, juk reikia nuo jų išsivaduoti. Pirmą kartą skridau lėktuvu, buvo baisu na, tiesą pasakius baisu ir dabar, mat aukščio baimė yra tokia paniška, kad ne mano jėgoms suvaldyti savo lakią vaizduotę. Bet dažniausiai bijoma tada, kai kažko nežinai, tad kai draugė man papasakojo kaip veikia lėktuvas, kaip pakyla, ką daro kai leidžiasi, kaip mažina greitį ir pan ir dar palaikė mane už rankos skrendant iš mėlynosios Graikijos, aš suvaldžiau save ir pajutusi žemę po kojomis jaučiaus kaip naujai gimusi.

Įveikus baimes, reikia imtis veiksmų, tinginystei bei išsisukinėjimams ribų nėra. Aš nuolat viską atidėlioju paskutinei minutei, tačiau net ir suvokusi, kad mano galimybės yra neribotos, mat sudalyvavusi darbo baliuke ir grįžusi 4 val. ryto namo sugebėjau numigti 3 val. ir atsikėlusi 7 val. ryto iki 12 val dienos rašiau mokslo tiriamąjį darbą, tuomet su tėčio pagalbą nuvažiavau į darbą, atspausdinau savo darbą ( dar iki to spausdintuvas spėjo užstrigti 3 kartus), poto žaibo greičiu į Saulėtekį, atsiprašymai, kad vėluoju ir pagaliau gautas dėstytojos išrišimas reiškė tik vieną - aš baigiau I magistrantūros kursą. Suvokti, kad jau atostogos aš nespėjau nes bėgte lėkiau į sesės diplomų teikimus, ten pasveikinus sesę tapus muzikos vadybininke aš nenustojau galvoti apie tai, kad per 1-2 val. turiu susikrauti lagaminą kelionei. IrJūs tik pamanykit - viską spėjau, nieko namie nepalikau ir išskubėjau pas draugę nakvoti, o rytojaus dieną jau skridau per pusę Europos pas mylimus draugus. Toks maratonas turėjo pasėkmių, kaip ir sakiau pirmosios atostogų dienos buvo išties keistos, nes visdar jaučiau įtampą. Ir visgi tokie maratonai nėra gerai, tai kainuoja daugybę sunaikintų nervinių ląstelių, nusilpsta organizmas ir t.t. ir pan. todėl šiemet sau pažadėjau ( oj kaip lengva duoti pažadus sau..), kad viskas bus kitaip ir mokysiuos tada kai reikia, rašysiu darbus laiku, stengsiuos gerai išsimiegoti, gersiu vitaminus ir dar daug ką darysiu, kad tik manęs neištiktų birželio mėnesio maratonas.

Taigi viską reziumuojant galiu pasakyti, jog gyvenu visai neblogai, nepaisant to, kad šį pusmetį gyvensiu no-lifer'io gyvenimėlį su laisvais (tik) penktadienio vakarais ir pusiau mokslui, pusiau poilsiui pašvęstais savaitgaliais. Ir visgi turiu kuo džiaugtis - mokslai man patinka ( tai pats geriausias pusmetis), darbe reikalai juda, turiu naują draugę taivanietę ( taip taip, žmogus iš Taivano pasirinko Lietuvą iš n+k valstybių mokytis), mano namai atviri draugams ir vakarėliams ( gal net couchsurfer'iams), dar turiu galimybę, kad ir nepilna koja, bet prisidėti prie savanorystės ir visdar turiu užsidegimo ieškoti to, ko neradau ir džiaugtis kiekviena diena ir šiuo skaniu kavos puodelių, kurį keliu už Jus, kas sugebėjot visą šį įrašą perskaityti.

Iki,
J.

Klaustukai

2011-04-09T23:11:00.003+03:00

...ką reiškia nuolat pastebėti virš galvos praskrendančius lėktuvus, niekad to nepastebėdavau, o dabar nuolat palydžiu juos akimis, net ir naktį pro langą pamatau kylančias švieseles į dangų... ką tai reiškia?..o juk skristi lėktuvu aš daugiau nei nemėgstu.

... pasiilgau kelionių, nes nebuvau pakilus iš Vilniaus beveik metus, bet jau turiu bilietus į jūros mėlio nuspalvintą šalį, kuri skaičiuoja tūkstanmečius senosios civilizacijos kolonų briaunose.
Ir kodėl gi tas suaugėliškas gyvenimas taip prirakina prie pareigų: darbas, mokslai ir pan. ir net pati laisviausia siela pasijunta lyg narvelyje. O juk keliauti būtina, tik kelionėse jauties toks koks esi ir dar laisvesnis ir gyvesnis nei kada galėtum būti. Pažinimo džiaugsmas yra tiesiog pasaka: nauji žmonės, naujos vietos, pramogos, kultūros pažinimas.
O aš taip džiaugiuos, kad susipažinau su prancūzaičiais visai neseniai (o viskas prasidėjo nuo prancūzo prašymo padėti surasti informaciją apie Lietuvos universitetus - ir štai turiu draugužių PRancūzijoje), o šią savaitę susipažinsiu su didžiuliu tuntu tautybių, atsidžiaugt negaliu!!!!
Kažkur skaičiau, kad nebūtina keliauti, žmonės iš kitų šalių atsiveža tą patį, ką rastum nuvykęs į jų šalį, bet juk tikrai svarbiausia kokius žmonius ir jų kultūra atrandi, o ne kokį žymų pastatą pamatai.

Labanakt. Mintis nutrūko, neturiu ką pridėt, tiesiog linkiu pažint pasaulį kuo plačiau.

J.

CV rašymo ypatumai

2011-04-03T23:39:00.002+03:00

Labai jau linksmas dalykėlis tas CV rašymas, nemėgstu aš tų tradicinių CV, taip norėčiau pasidaryti ką nors orginalaus (vizualiai), bet ne dizainerė esu ir tas išradingumas gali atsisukti prieš mane (nors gal ir ne?).

Taigi, bepildydama CV radau skiltį "Techniniai gebėjimai", tai sėdžiu ir galvoju kame replės tie techniniai sugebėjimai, na mašinų netaisau, bet esu žmogus prie ūkio, sesė dar sakė įrašyt, kad moku namų ruošos darbus ir kepu kiaušinienę, kurią valgo tik ji - tai irgi pranašumas ( kažkuria kontekste:))).

Apie save visad rašau trumpai, nes rašyt tai aš tikrai moku, bet ne kūrybos konkursas tas CV rašymas, dar visad didelis keblumas man yra kalbų lentelės pildymas, nors mokų aglų kalbą, ir kažką veblenu rusiškai beigi ispaniškai (beje ispanų kalba daugiau moku pasakyt ir daugiau suprantu nei rusų, cha cha!).
Dažnai pyktu ant savęs, kad neišokstu naudotis kkia nauja kompiuterine programa, kad ir Photohop ar video tvarkymo ir pan. Neturiu laiko ir kantrybės - BLOGAI!

Dar vienas įdomus dalykėlis, kaip darbdaviai raguoja į mano įrašus apie savanorystę, tik vienam iš n+k darbo pokalbių buvo įvertinta mano savanorystė, šitoje srityje mums dar kaip iki mėnulio, na bet negaliu ištrint savo patirties, ji man daug davė ir praverča tiek gyvenime, tiek darbe.

Ta proga, k1tik baigiau atnaujinti CV. Iki.

Judita virtuvėje su sesės priežiūra

2011-01-22T18:41:00.020+02:00

Kai Judita įžengia į virtuvę, nesitikėkit nieko gero. Dažnų nesė kmių priežastimi tampa pamiršti ingridientai, pridegęs maistas ir šiaip didelis pasimetimas kai reikia gaminti. Nepaisant to kelias salotas gaminu tiesiog puikiai, visi džiaugias mano variacija ala graikiškos salotos, taip pat labai sek asi pa gaminti špinatų ir gražgarščių salotas. Dar į mano pasisekimų virtuvėje sarašą keliauja avokado užtepėlės (turiu du būdus) ir kuskuso salotos. Dar moku vieną stebuklą - iškepti pyragiuką puodelyje per tris minutes ir ne bet kur, o mikrobangų krosnelėje, tai nepavyksta net mano sesei, kuri yra virtuvės genijus.
Rimtesnius patiekalus imu gaminti tik su sese, t.y. aš jai tiesiog asistuoju. Taigi šiandien visą dieną neradau sau vietos, nes baisiai norėjau itališkai paruoštų makaronų. Jau buvau sumaniusi keliauti į "Vapiano", bet negavus palaiminimo iš drauges pasiūliau sesei gaminti namuose, ir štai mes skanaujame spagečius ala karbonara. Ar minėjau, kad dievinu itališką virtuvę???

Tai štai mūsų vakarienės receptas. Receptą radome tinklaraštyje Mamos receptai.

Spagečiai a la karbonara studentiškai

Ingridientai:
Spageti 400 gramų
Kiaulienos lašiniai, 100 gramų
Kiaulės kumpis, 100 gramų
Sviestas 100 gramų
Fermentinis sūris, tarkuotas, 0.5 stiklinė
Pomidorai, 3 vienetai
Kiaušiniai 2 vienetai
Grietinėlė, 2 šaukštai
Pievagrybiai, 150 gramų
Druska, pagal skonį
Juodieji pipirai pagal skonį.

Taigi pradėjome viską mėsytės pjaustymu, naudojome kiaulienos kumpį ir lašinukus, nors pagal receptų reikėjo kumpio, bet ka gi, tegyvuoja improvizacija. Mėsytė su itališkais prieskoniais puikiai čirškė keptuvėje.

Tuomet supjaustėme pievagrybius ir pomidorus griežinėliais.
Į beskundančią mėsytę sudėjome pomidorus.

Tuomet atėjo eilė gražiesiems grybukams.
Šį grožį sutroškinome.

Atėjo laikas ir makaronų virimui, ajai kaip gražiai juos virėme.

Kol virė makaronai sutarkavome Džiugo sūrį mat parmezanas brangokas :)
Kiaušinius sumaišėme su grietinėle.

Makaronus papuošė sviesto kubeliai ir sutarkuotas sūris.
Valio, spagečiai paruošti, grįžtame prie troškinamo padažo.

Kiaušinio plakinį supylėme į padažą, šiukštu neužvirinti.

Ir pagaliau! Spagečiai sutinka padažąąą, paplojaaaam!

Skanaus, draugai!

Apie sapnus

2011-01-17T00:30:00.002+02:00

Sapnai yra kažkoks neįvardijamas, iki galo nesuprastas pasąmonės srautas, kuris užplūsta mus kai miegame.
Kartais pabundu tokia laiminga, kad rodos sapnuočiau ir sapnuočiau. Vienas iš tokių kartų buvo, kai sapnavau, jog vaidinu teatre. Iki galo to sapno taip ir nesupratau, juk niekad niekur nevaidinau, tam tikromis akimirkomis isigyju scenos baimę ir esu tik pamaiva, bet tikrai nė kreupelytės aktorės gabumų. Teatrą tikrai mylių, jis man pasakiška vieta, mėgaujuosi viskuo jame nuo grimo kvapo aktoriams įžengus į sceną, iki to nuostabaus jausmo, kai supranti, kad spektaklis suvirpino sielos ir širdies užkaborius. Mėgstu žiūrėti spektaklius su man žinomais aktoriais ( nebūtinai žymiai) ir dažnai nesuprantu šiuolaikinio to matyt avangardiško, postmodernaus ar kaip jis besivadintų teatro. Smagu, kaip tenka pagalvoti po spektaklio, kodėl ir kaip čia viskas, bet kai valanda vadinimo palieka visisšką chaosą ir anachiją galvoje tai jau ne mano mėgstamas teatras..

Kitas kartas kai sapnavau, bet nenorėjau pabusti buvo užvakar. Sapnavau, jog su sese, tėčiu ir drauge nukeliavme į Ispaniją, vėl nesupratau, kodėl keliavo draugė su kuria netaip daug bendraujame ir kodėl mama liko namie. Hm, keistumai. Taip Ispaniją aš įsimylėjusi jau seniai ir man teko laimė joje lankytis šią vasarą, bet kodėl aš sapnavau, kad vienu metu toje pačioje vietoje susiduria du skirtingi klimatai, sapne regėjau karštą (bent taip atrodė) saulę, palmes ir ledų sangrųdas prie jūros kranto. Gal aš kokia ekstrasensė ir sapnuoju ateities įvykius, globalinį atšilimą, 2012-tuosius ar ką?
Visą sapnų nepaaiškinamumą vainikavo rytas, kai papasakojau sesei ką sapnavau. Pasirodo, ji taip pat sapnavo kelionę į Ispaniją.

Ta proga, kad sapnai mus nukelia į tokią nuostabią nerealybę keliauu miegoti. Nesapnuokite košmarų, jei veikia neigiamai, kartais tokiais atvejais nebegaliu užmigti arba netgi išspaudžiu ašarą (ooooo, taip:)

Labanakt, saldžių sapnų.

Nauji seni darbai, nauji seni pažadai

2011-01-09T21:41:00.004+02:00

Nauji metai prasideda ir tuomet pasipila kalnai pažadų.
Nedaviau nei vieno pažado sau, nes žinau, kad neišpildysiu.

Bet pokyčiams poreikis ateina savaime, įvykiai tiesiog susiklosto taip, kad reikia keistis.
Kolkas pas mane plius minus viskas patogu, na netiek patogu, kiek pakenčiama, todėl neprisiverčiu pokyčiams...
Ir klausiu savęs, kas turėtų nutikti, kad pasijudinčiau iš savo susikurto kiauto?KAd jau rašau šį įrašą galima suprasti, kad atsakymo neradau.

Kažkodėl jaučiu, kad pavasarį įvyks kažkas esminio. Iš kur ta nuojauta nežinau.
O pastebėjote, kad vieni metai būna sėkmingesni už kitus? Man sėkmingesni nelyginiai metai, atradau tokį savo asmeninį dėsningumą.
Iškart po sesijos ir mokslo tiriamojo darbo paskutinio taško padėjimo imsiuos ieškoti įkvėpimo (čia ne pažadas, čia būtinybė, siekiamybė ir t.t.). Įkvėpimo gyventi, įkvėpimo kurti, įkvėpimo visus pamilti, įkvėpimo džiaugsmui, įkvėpimo veiklai, įkvėpimo viskam (lyg kokio antrojo kvėpavimo). Nes rašyti kasdienybe, nuovargiu ir liūdesiu persismelkusius tinklaraščio yra nekažką.

Gurkšnis sulčių, kąsnis konspektų, gūsis muzikos ir labanakt.

J.

p.s. gal šį tinklaraštį reiktų pavadinti "Egzistenciniai Juditos klausimai"?

Sveikinu

2010-12-25T19:35:00.003+02:00

Su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais be penkių minučių 2011-tais metais. Linkiu vidinės ramybės bet kartu ir daug įspūdžių, naujų nuotykių, kūrybinės sėkmės ir nestokoti gerumo kitiems. Nes tas kas dalinasi - tas daug ir gauna. Gražių švenčių.:)

Merry Christmas and happy New Year. Wish you all the best: new impresions, adventures, a lot of ...creativity and so on. Share the kindness with you relatives, friends, collegues and everybody around you. Give and it will come back to you aswell. Happy holidays!

?

2010-12-18T20:24:00.001+02:00

"I'll be misunderstood <...>
Isn’t it funny how we don’t speak the language of love?..."

Įrašai, dingstantys anapus

2010-12-17T15:42:00.004+02:00

Jų daug, jie beverčiai, kaip ir šis.

Dabar klausimas salei, miniai, retorinis ar kaip jį bepavadinsit. Tiksliau du klausimai.
Kaip susikoncentruoti veiklai (nesvarbu mokslui, darbui ar pan.)?
Ir kaip prasimušti šitam niekingam pasaulėly?

Atsakymai nebūtini, kaip dėstytojai mėgsta sakyti - čia klausymas pamąstymui.

Nebemoku mokytis, bet ilsėtis irgi nebesugebu. Šimtai darbų - mažesnių ir didesnių. Puoli prie vieno, nukenčia kitas... Ir taip pasaka be galo. O visko dviem rankom nepadarysi.

Jeigu kam tai pasirodys panašu į dejones, skundimąsi ir panašiai, tai aš tenoriu konstatuoti faktą, kad absoliučiai nemoku valdyti savo laiko.

Kam tos abejonės?

2010-11-18T22:37:00.003+02:00

... ir tikrai aš nuolat dėl ko nors abejoju, ir kam gi? Kaip sakoma neperšokęs griovio nesakyk op, taip ir neatėjus tam tikram apsisprendimo laikui nėra ko nerimauti.

O ką daryti kai abejoji savo sugebėjimais? nors žinai, kad kur kas kvailesni tokius darbus nudirba ir gauna atlygį, o tu tai darydamas iš širdies lieki kažkur anapus. Na ir gyvenimėlis, sėdi sau žmogus, dirbi monotonišką darbą ir lauki kažin ko. Bet kažinkas neateina savaime, viską reikia užsidirbt savom rankytėm, nes laimės kūdikiu kaip žinia negimiau :)

Ta proga pats metas baigt verkšlenti ir imtis veiksmų.

Mes jama šitą reikalą!!!

Papildymas: Pamoka išmokta, ir skaudžiai.daugiau jokių abejoniųųųųųų.

Darbas-magistrantūra-papildomas darbas-visuomeniniai reikaliukai ir nulis laisvalaikio

2010-10-30T15:43:00.002+03:00

Ruduo ir pavasaris, mėgstamiaiusi mano metų laikai - kai gamta keičiasi (šitai aš nuolat kartoju), aš žymiai geriau jaučiuosi, bet to gražaus spalvoto rudens kaip ir nebuvo. Du mėnesius aš dūlėjau kartu su šimtais standartų, tyrimų tyrimelių, palyginimų, savų susikurtų metodikų liūne, ko pasekoje bibliotekos mums turbūt padėkos. Magistrantūros studijos mane verčia taip pakrutinti smegenėles, kad kartais jau nebesupranti apie ką šneki,rašai, mąstai. visiems peikiantiems Lietuvos aukštąjį mokslą, siūlau atkentėti 4 metelius bakalaure ir stoti į magistrą, va ten tai pajunti kad mokaisi ir protauji, man vien paskaityti straipsnį ir išlementi kelis sakinius nepakanka, nuolat pasipila daugybė klausimų, ne tik iš dėstytojo lūpų, bet ir pačiam galvoje lieka daug neaiškumų. Kaip sakoma žinau, kad daug ko nežinau, ir kuo daugiau mokais tuo daugiau klaustukų aplink tave.

Taigi du mėnesiai magistrantūros studijų. Hm... jie buvo sunkūs, bet štai baigiau darbus su projektu ir tikiuosi, kad taip smarkiai nebenusikalsiu, nes bemiegės naktys, didelės dozės kavos ir nuolatinis skubėjimas, sukelia tokią įtampą, kad nuolat persekioja mintis, kad kažką pamiršai.

Bet kuo daugiau veiki, tuo daugiau suspėji, per tuos du mėnesius daugybę papuošalų pagaminau, ir turim šviežioai iškeptą mūsų kūrinėlių puslapį www.noriudovanu.weebly.com . Dar puikiai sekasi su kultūros savanoriais, daug planų planelių. Ir aš visdar nepraradau motyvacijos eit pirmyn, o tai juk svarbiausia. Štai antra diena miegu iki vidurdienio ir sakau sau "kaip nuostabu!", valgau skanų namuose gamintą maistą, visokiausius skaniausius kepinius, tvarkausi kambarį, vėpsau televizorių vakarais ir taip noriu sustabdyti laiką. Nesvarbu, kad šį savaitgalį neturiu įkvėpimo sukurti anei vieno papuošalo, nesvarbu, kad dar nepasiruošiau sekančiai mokslų savaitei, nesvarbu,kad daug darbų nepadaryta - bet aš ilsiuosi, ir tai taip puiku!!!

Tik neramina mintis, tiksliau kirba didžiulis noras ištrūkti iš mūsų pilkos kasdienybės ir bent trumpai pakeliauti, planai keliautį į Ūkanotąjį albioną atkrito, mat pavasarį-vasarą turbūt laukia kelionė į žmonijos kultūros lopšį - Graikiją, todėl taupau pinigus ir mintyse dėlioju, ką norėčiau pamatyt,toje nuostabioje šalyje.

Tegyvuoja poilsis, ir visiems labų dienų. Iki

Penktadienio rašliavėlė

2010-08-13T16:25:00.004+03:00

Dirbti penktadienį penkiskart sunkiau. Laukiant kada jis ateis prisikuri daug planų, o parmynus dviračiu namo ima ir nusvyra rankos,hm, keista.

Pavydžiu tiems, kas atostogauja.. ir visi masiškai, O užsieniečiai stebisi, kodėl Vilnius toks tuščias. Dear foreign fiends, everybody is on vacation, except me!

Ir visas Gedimino prospektas tik vidurdienį dūzgia nuo moteraičių ir vyriškių iš visokiausių biurų. Kodėl jokios smagybės nevyksta per pietų pertraukas, juk visi turi valandą laiko kažką nuveikti, bet sugeba tik pavalgyti ir paplavinėti parduotuvėse. Kodėl nėra kavinės, kur nueitum ir prasiblaškytum. Per pietus visi skuba ir man tai nepatinka.

Grįžtant prie atostogų temos, tai aš atostogausiu rudenį, nes man patinka jausti atostogų skonį, kai visi dirba ir miestas gyvena savo įprastu ritmu. Taip, šis jausmas toks lietuviškas, džiaugtis kai kitiems blogai :))) Kitavertus tie vasaros karščiai tikrai ne man, todėl einu dar kavutės ir pradėt mėgautis savaitgaliu.

Gerų dienų!

Nesiorientuoju

2010-08-03T21:42:00.003+03:00

Dabar taip, žmonės, man sunku orientuotis laike ir erdvėje, todėl esu nepakaltinama.

Grįžusi po darbo kartais krentu miegoti ir apbundu anktį, tuomet nerasdama vietos, dar pratempiu kelias valandas ir vėl miegoti. O jau taip nekenčiu rytų, nemėgstu skubėti gerti kavą, nemėgstu lygintis rūbus, nemėgstu skubėti į darbą, bet kadangi laiku neatsikeliu, tai pasaka be galo tęsiasi kasdien.

Šiandien apskritai nesiorientuoju informacijos gausoje, el. pašte pilna laiškų, pokalbių langai mirga, o be viso to būtinai norėjau pažiūrėti laidą per televiziją apie lietuvius Barselonoje ir tuomet pasinėriau į apmąstymus ar galęčiau ir norėčiau gyventi užsienyje. Dar didesnę sumaištį kelia per garsiakalbius skambanti Mika muzika (o jo koncerte aš nebuvau, cha cha!). Taigi apie užsienius, kurie netaio jau ir už sienos...Barselona nugalėjo mano širdį, o italų draugiškumas nuginklavo mane galutinai. Taigi, dažnai mastau apie rudeninę kelionę (greičiausiai į Mančesterį ir Liverpulį), nors piniginėje žvanga ne daugiau nei 7 litai. Bet jei papasakočiau kiek pinigų išleidau paskutinėje kelionėje, nepatikėtumėt, dėl visko kaltas couchsurfing'as ir pigiųjų skrydžių kompanija Ryanair.

Po truputį ateina suvokimas, kad likusią gyvenimo dalį dirbsiu kažkur ir tik vakarai ir savaitgaliai priklausys man. Blogiausia yra tai, kad studijuosiu magistrą ir tų vakarų nebeliks, arba teks kaip visad praleidinėti paskaitas, kad susitikt su draugais, nueit į koncertą arba tiesiog pasilinksmint. O mamamija, kad tik išdegtų mano planai ir netektų stačia galva vėl nerti į juodą darbo paieškos liūną. O darbo noriu ne bet kokio (na ir amicijos karjeros pražioje!), bet nieko negaliu su savimi padaryti, tikslas yra tikslas ir aš jį pasieksiu, kad ir kokia aikštinga mergiote mane laikytų aplinkiniai.

Ir kaip sunku viską suspėti kai dirbi, nes mano užmačios tooookios didelės, kad turiu suskirstyti prioritetus, o tai taip sunku, nes viskas verčias aukštyn kojom, nepriklausomai nuo tavęs.

Nuolat visiems kartoju, kad atsibodo gyventi planais B, bet gyvenimas yra vienas didelis kompromisas su kažkuo. Kartais pasiduodu, kartais beatodairiškai žengiu pirmyn.

Ėt ėt, vaikyčiai, einu toliau ilsėtis, o rytoj kaip darbo žmogus kelsiuos anksti ir pasaka tęsis be galo.

Apie svajonių vieteles, kur mintimis buvai nukeliavęs: I dalis

2010-07-13T22:39:00.004+03:00

Kaip jaustis kai pirmąkart skrendi lėktuvu? Kaip jaustis kai tu planuoji kelionę: nuo lėktuvo bilietų pirkimo iki apgyvendinimo? Kaip jaustis, kai jau esi svajonių šalyje, bet visdar netiki joje esanti?

Šie ir dar daugiau klausimų man kilo kelionėje į Ispaniją ir Italiją, aplankytų miestų skaičius nedidelis: Barselona, Žirona, Milanas, Como ir Bergamas ( bet juk keliavome tik 9 dienas). Neaprašinėsiu kiekvieno miesto, jie labai skirtingi ir sukėlė visokiausių jausmų, tiesiog papasakosiu, kas labiausiai įstrigo iš kelionės, taip padrikai, bet noriu.

Taigi, mano išsvajotoji Barselona. Prisipažinsiu - pirmasis įspūdis buvo tiesiog apgailėtinas, LAs Ramblas gatvė sausakimša turistų, Placa Catalunya - elementari aikštė, nesukėlus jokių emocijų, kol suradome savo būstą praėjome pro smirdinčias gatves ir pro laisvo elgesio moteriškaičių plotelį. Sutikę savo išgelbėtoją (būsto klausimu) nudžiugome, bet neilgam - namo laiptinė buvo kaip po karo, o ir pats butelis nebuvo įstabus, tiesiog maksimum 10 kvadratų kambarys ant stogo ,kur tame pačiame plote ir virtuvė ir svetainė ( ir mūsų miegamasis), o mūsų hosto miegamasis vos už užuolaidėlių. Jis mums iškart davė nurodymus saugotis kišenvagių, kur eiti, kur neiti ir pan. ir mūsų "džiaugsmui" paliko mus be būsto raktų, taigi savo lagaminus palikome neužrakintuose namuose. Galvojom visokių konspiracinių planų kaip čia viską sutvarkyti, bet pasivaikščioje po miestą, nuėję į spalvingąjį turgų ir užkandę indų restoranėlyje ( aš pirmakart valgiau indišką maistą, au jė!) kiek parimome, juolab, kad naujai atrastas draugas (kūrį vėliau vadinome kodiniu vardu Rėmėjas) nepaliko mūsų vienų plavinėti gatvėse. Vėliau per siestą pamiegojome ir pradėjome ruoštis vakarinei-vakarėliui. Va tada ir prasidėjo linksmumai ir visos įdomybės. Atsipūtę pagaliau nurimom ir laukėm ką Barselona mums dar padovanos,

Taigi Barselonoje susipažinome su žydu, savo Rėmėju Hovav, kuris davė tiek patarimų, kad dabar pažįstamiems vykstantiems į Barseloną viską raportuoju, nes be visų tų gudrybių būtume išmėtę daugybę pinigų. Mūsų Rėmėjas buvo keisto būdo žmogelis, turintis verslą Madride ir šiuo metu nieko neveikiantis. Labai smagu, kad jis mus kviesdavosi į vakarėlius, jam session'us ir panašiai. Labiausiai man įsiminė gimtadienis paplūdimyje, kuomet kai visi įnirtingai stebėjo portugalų ir ispanų futbolo kovas aš bendravau su savo drauge Maria Rosaria, kurios begalo buvau pasiilgus. Beje, žmogaus, kurio gimtadienis tą vakarą buvo švenčiamas aš nepamenu, net ir nežinojau kieno tiksliai gimtadienis, bet kam tai rūpi! Taigi tą vakarą užbagėme pasibraidžiojimais Viduržiemio jūroje begurkšnodamos paplūdimyje kažkokio vaikino padarytus mojito. Pamiršau paminėti, kad mūsų atvykimo proga Rėmėjo terasoje vagėme tapas ir gėrėme lietuvišką degtinę, kuri visiems labai patiko. Tačiau daugiausia pagyrų sulauke mūsų juoda ruginė duona (paplojam senoliams!). Tąvakar publika buvo trejopa: mes lietuvės, keli vaikinai iš Izraelio ir ispanai. Vienas įdous, kiek vyresnis ispanas traukė dainas pasiėmęs gitarą, o mes visos/visi buvom apkerėtito paprastumo, kad štai nori vakarėlio ant stogo - jis čia pat, tik nueik į parduotuvę maisto ir prisikviesk draugų. O toji terasa labai paprasta (kur nuolat vakarais sėdėdavome), užgriozdinta senais baldais, taip pat joje augo Rėmėjo mergaitės - marihuana. Prižiūrėjo jis tą žolę kaip didžiausią turtą, pasakodavo kaip augina, kas blogai, kas gerai. Plius terasje gyveno du mitiniai herojai: šunys Goliat ir Amos ir žirafa Fifi, šiuos žaislus mūsų pakvaišęs rėmėjęs buvo personifikavęs. Okey, suėjo šita linksmybė kaip ir hamakai terasoje.

Apie pamatytus objektus. Jų buvo daug, bet žinoma įspūdingiausi jų - Gaudi kūriniai. Labiausiai sužavėjo Casa Milla, su į dangų kylančiais kaminais aka karžygių galvmis ir Guell parkas. Sagrada Familia bažnyčia taip, ji įspūdinga, bet perdaug prisižiūrėjau foto, tad ji didelė, patraukianti akį ir žinoma kitokia, bet pernelyg nenustebino.

Park Guell tiesiog nuostabi vieta, tie pasakų nameliai, landšafto kūriniai primenantys palmes, daugybė žydinčių augalų ir žinoma alinantis karštis. Norėjau te n ilgaiu pasibūti, bet karštis padarė savo.

Montjuic klalvą mes pasiekėmemetro bei funikulieriumi, o keliavome su dviračiai, taigi apžiūrėjus Barselona iš viršaus, vingiavome kalno keliukai žemyn. tiesa Dvira2iai buvo visai paklęrę ( bet nieko stebėtino, tik 5 eurai dienai). Ten daug...

Bandysiu pratęsti, o dabar laikas miegoti-ryt į darbą. LABOS

Asmeniškumai ir globalūs pamąstymai.

2010-06-21T18:08:00.005+03:00

Kai sėkmė ima šypsotis, aš laukiu kažkokių problemų. Kaip paranoiška, bet...

Jeigu istoju į magistrantūrą, tada lėksiu į kokį mišką išsirėkt, nes tai būtų tobulumas mano mažo gyvenimo. Prašau prašau aš noriu mokytis, o priimk mane, mano Almamater! Aš dabar atostogauju namie, išvažiuoju dar didesnių atostogų, o grįžus prieš darbus dar pailsėsiu. Kas gali būti geriau. Vakar gėriau vyną Bistrampolio dvaro balkone, nuostabumai, pasaka tiesiog. Važiuodama pro įvairiausius kaimelius susimąstau kaip ten žmonės gyvena, kaip jiems netrūksta kultūrinių, sporto į kitokių įvairiausių renginių, kaip jie kasdien pėdina į darbą, kad pasiekti tolimą kaimo kraštą mina dviračiu ir kiekvieną vasarą gaivinasi maudydamiesi kokiame nors ežere. Jų gyvenimas lėtesnis nei miestiečių, bet pastovesnis. Suprantu, kad veikliam žmogui net ir provincijos periferijose atsiras darbo, bet kaip kaimo žmonės tokie tvirti, dažnas laimingas, kad bulvės užderėjo ir pan. man yra sunkiai suvokiama. Man augusiai mieste, kad ir nedideliam, bet visgi mieste pabuvus ilgiau gamtoje norisi grįžti ir palįsti po dušu ar pasitikrinti elektroninį paštą. taip taip, tie miestietiški malonumai, nors ką aš čia juk ir kaime tokie dalykai yra, bet tarp miesto ir kaimo yra daugiau atotrūkių.

Savanoriavau "Vasaros vario audroje" (taip taip ir vėl, na bet padėti sesei juk reikia) ir stebėjausi kokios darnios yra kaimo bendruomenės, mat šventės esmė buvo, kad orskestrai apvažiuotų kuo daugiau bendruomenių ir Jiems padarytų šventę, o bendruomenės tuo tarpu laukė, puošėši, ruošėsi sutikti orkestrantus. Ir taip gražu žiūrėt, kai žmonės nuoširdžiai džiaugiasi - organizatoriams pina ažuolų vainikus ir nesutelpa savy. Man gražu nors tu ką, tokio nuoširdumo ir geranoriškumo mieste nesutiksi. Mes perdaug visko gaunam ir nemokam įvertinti, štai kur bėda. Todėl dažnai tie didieji miestiečiai-kritikai-plaukiantys prieš srovę mane nervina. Nes viskas juk turi būti tobula, taip avangardiška ir novatoriška, o paprastas nuoširdumas tampa kažkoks sentimentalus, naivus ir nepritinkantis miestui, nes čia juk tik drasiejį ir visiškai kreizovi ima viršų. Aš nuširdžiai dažnai nutyliu savo nuomonę apie vieną ar kitą kultūros reiškinį, nors mačiau tikrai daug ir iš vidaus, bet galiu tepasakyti ar man patiko/nepatiko, o tai jau asmeninė nuomonė, kuri neturi jokio svarumo į vieną ar kitą pusę, aš nesijaučiu kompetentinga, tiek tiek.

Vilniuje, o gal apskritai ir visoje Lietuvoje ( pataisykite jei klystu) labai daug kultūros, na susiaurinkim tą sritį - meno yra daug (jeigu galima taip išsireikšti), bet jis kažkoks vienkartinis, ar tik man taip pasirodė? Svarbu efektas-įspūdis, o tai jau apskritai mūsų kartos bėda, nes tik didelis adrenalinas verčia žemę suktis... Ir kagi mes turime - vienkartinį pasigėrėjimą/ vienkartinį sukrėtimą/ grupes susikūrusiai "projektui"/ renginius vykstančius tik kartą/ sales,paviljonus pastatomus laikinam naudojimui ir t.t. Hm, norėtųsi kažko daugiau, bet ir vėl kaip į sieną - viskas kainuoja pinigus, o tuo viskas ir pasakyta.

Ir ne vien su kultūra taip, ta stagnacija žudo, žmonės emigruoja ( aš jau dabar ilgiuos gerų draugų...) ir lieka tik didelis nusivylimas. Ką rodos daryt reikėtų yra aišku, bet kada pribręsim? O gal viskas su laiku, juk valstybei vos daugiau nei pilnametystė :)

O taip, gyvenimas "ekstremalėja"

2010-06-12T19:19:00.002+03:00

Sakykit, ką norit patogiai gyventi - neįdomu! Po kelių mėnesių mokslo fazės, aš atsigavau ir netveriu savy.

Pastebiu, kad po truputį susigyvenu su scenos baime ir pati ieškau įššūkių, į kuriuos įtraukiu ir draugus. Ups!

Galėčiau išvis apibendrinti savo nuotaikas ir nutikimus: patogumo zona atsibodo ir norisi kažko, reikalaujančio daug daugiau pastangų ir ryžto. Vaikštau aš va vaikas į darbo pokalbius, nors nusitiekimas būna vienpusis " šitas darbas juk dar ne man" ir tuomet aš šneku šneku be jokio jaudulio, atsakinėju į klausimus, pereinu į kitą etapą ir gaunu visokias užduotis, kurias darydama galvoju "... aha, tai dabar man reik įsijaust į vaidmenį, kuriam man ryškiai trūksta kompetencijos". Na ir ką... pasirodo, kad netaip blogai viskas ir yra, negaunu darbo vien dėl to, kad konkurentės rašymo stilius buvo priimtinesnis. Neikiek neliūdžiu ir kaip atpildą už iššūkį prisiperku skanumynų.

Kiekvieną dieną gaunu kokį tai pasiūlymą dirbti aka savanoriauti, bet man juk tikro darbo reik! Taigi užsiimu visokiausiom smulkmenom iki tol kol neturiu to tikrojo DARBO, negi sėdėsi be veiklos. todėl verčiuos per galvą, kad viską suswpėt :0

Ta savanorystė taip įsigyveno manyje, kad net juokas suima kartais. Užkrėtė mane ta bacila ir viskas, nors jau seniai atsirenku kur kada ir kodėl savanoriauju. Nelaikykit manęs altruiste, aš ne tokia. Gaunu aš naudą, tik neakivaizdžią, ji vėliau sugrįš su kaupu, tuo net neabejokit :)

Pamiršau paminėti, kad prieš kelias dienas skaičiau antrąjį savo pranešimą konferencijoje per savo gyvenimą. Ir su draugėm taip sublizgėjom, kad net dabar dar gaunam žinučių, kad "Gerai pavarėt!".

Užvis labiau džiaugiuos, kad einu link tikslo, koks jis žinau tik aš. Bet kai jau bus ta aukštikalnės viršūnė Jūs tikrai pajusit :)

Iki, kas skaitot, bet abejoju kad skaitytojų yra daugiau nei ant vienos rankos pirštų:).

Kai esi tarpduryje...

2010-06-01T20:22:00.003+03:00

Labai labai nemėgstu jausmo kai kažkas baigiasi, o naujai pradžiai reikia laiko.Bet kai susigyveni su baimėmis ir apsiranti su nežinomybe gyvenimas netoks jau ir blogas. Kai neturi dienos plano, kai gali būti tiesiog namie, kurti, tvarkyti namus, žiūrėti televizorių ir tiesiog nueiti popiečio miego - tai vadinama atostogomis, bet po 2 mėnesių nuolatinės įtampos daro savo ir tu tiesiog imi stresuoti, kad neturi ką veikti, ir ne man vienai taip.
Bet k1gi - judam į priekį, dabar labiausiai noriu, kad niekas nesugriautų atostogų planų ir kad įstočiau į norimos specialybės magistrą. O darbą susirasiu kažkaip. Dažnai dabar jaučiuos kaip koks ežiukas rūke...:)

Gero vakaro:)

p.s. jau greitai mano kūrinėlius: apyrankes,auskarus, karolius ir pan rasite internete. Kūrybines dirbtuvėles atidarysim su draugais :)

Ir aš ten buvau - alų midų gėriau..

2010-05-04T00:14:00.002+03:00

...savanorius ganiau, muzikos truputį klasiau...

o kas koordinavo savanorius? Taaaaip, tai mes - kultūros savanoriai!

daugiau: čia

Kultūros savanoriai - tai mes

2010-04-29T18:21:00.003+03:00

http://kulturossavanoriai.lt/

Nesisekimai ir nesusipratimai

2010-04-17T12:26:00.002+03:00

Puiku, grūdinkit mane žmonės visaip - blogomis žiniomis, nesusipratimais, nusivylimais. Kad ir kokiam strese aš dabar būčiau, mane sunkiai benustebinsit...

Ir man labai patiko žodžiai iš filmo "Prestižas": "Tu neieškai priežasčių ar atsakymų - tu tiesiog nori būti apgautas...".

Aš noriu būti apgauta, nes gilintis į gelmių gelmes įvairių procesų nebeturiu noro ir valios.

Apgaudinėkite mane, man vistiek!

Sveikinimai

2010-04-04T14:54:00.000+03:00

Su Velykomis :)

Padėkit man, iš anksto ačiū.

2010-04-02T19:07:00.001+03:00

Atlieku tyrimą apie dokumentinio paveldo skaitmeninimo projektų "E.paveldas", "LRT Aukso fondas" ir "Baris" viešinimo problemas.

Tyrimo tikslas išsiaiškinti ar plačioji visuomenė žino apie šių projektų egzistavimą, ar pakanka informacjos apie šiuos projektus, kokios informavimo priemonės vartotojams priimtiniausios ir pan.

anketą rasite čia: http://www.publika.lt/apklausa-15-4bb07b7903db7.html

labai prašau užpildykite anketą, ačiū.

Netrvarkoj galva

2010-03-28T22:50:00.002+03:00

Kartais mes būname tam tikros būsenose, įtakoti vienokių ar kitokių aplinkos veiksnių ir patys savo emocijose paskendę. Dabar tnę būsena pavadinčiau vienu žodžiu "bakalaurinis". Ir viskas viskas telpa po juo... Turbūt visi žino, kad nesu toji kuri viską daro laiku ir suplanuotai, ne mano charakteriui ,bet kiek įmanoma stengiuosi... bet bet...

Mano bakalaurinio pavadinimas" Lietuvos dokumentinio paveldo skaitmeninimo projektų viešionimo problemos", trumpai ir grubiai pasakius tai archyvistika plius ryšiais su visuomene. šiuo metu kremtu angliškus straipsnius teorinės dalies papildymui ir intensyciai atakuoju savo būsimus interviu dalyvius :)

Bakalaurinis labai paveikia žmones, patikėkit. Išsiblaškymas, trumpa atmintis, ir paprasčiausias stogo važiavimas yra natūrali būsena, beje, šiandien užsimaniau įsigyt metalofoną, gročiau va atsisėdus, piau piau piau... :)))

Kaip bakalaurinis įtakoja mano išvaizdą?

Dažnai nežiūriu ką apsirengiu, kaip susišukuoju ir apskritai kaip atrodau. Vienintelis žygdarbis - tai plaukų nusikirpimas po nežinia kiek laiko, mat ilgi kirpčiukai trukdė mano regėjimo "laukui" ir vertė parodyt visą savo pabalusį veidą.

Kaip keičiasi dienotvarkė?

Viską matuoju "Word" puslapiais, gera diena tai 2-3 psl., bloga - 1 pastraipa arba nulinis variantas. Darbymetis būna tuomet, kai anksti atsikeliu ir kažkur iki 14 val. poto prasideda kažkoks nesusipratimas. Vakarais nieko nesugebu dirbti, imu nervintis, kad nespėsiu nieko parašyt ir tiesiog dalinuosi visokiausiomis nuotaikomis su likimo broliais ir seserimis.

Kaip keičiasi bedravimas?

Geriausiai komunikuoju su kompiuteriu, jis mano geriausias draugas šiuo metu, dar puikiai sutariame su Flash'u. Sunkiai susikalbu su dėstytoja el. paštu, bet kai susitinkame gyvai man protas prašviesėja. Su draugais susitinku paskaitose arba prasilenkiu gatvėje, linksmybėms laiko nėra.

Apibūdinti nuotaikų amplitudębūtų absurdiška, ne ji kaip kad filmuose, kai rodo širdies dūžių diagramas. Optimizmo nulis - tik žiaurus realizmas. Finišo tiesioji t.y. mėnuo iki pridavimo jau čia pat ir jaučiu kad reikia kapstytis greičiau...

vienintelis šviesulys tai trumpos atostogėlės Minske (Baltarusijoje). Laukia kelionė traukiniu (tūūūtūūū!), smagi diena su nepažįstamais bet svetingais baltarusiais ir pirmas Couchsurfing'as ( jė jė jėėėė!), poto konferencija, visokios ekskursijos į viešųjų ryšiųagentūras, naujienų portalus bei ambasadą. Su milžinišku jauduliu laukiu mūsų projekto pristatymo, nes jis bus rusiškas ir apie dalykus, kuriuos mažai išmanome, bet padrąsina tai, kad mūs projekto idėja viena geriausių (pareiškimo autoriaus neįvardinsiu:). Poto Afterparčiai ir kitos linksmybės, bet labiau mane domina pirmoji kelionės dalis, kuomet truputį pažinsim vietinį gyvenimą (gyvensim dokumentinių filmų režisieriaus bute ir susitiksim su smagia meniškos sielos mergaičiuke, kuri yra musu kolegė, studijuojanti komunikacijos mokslus).

Taigi, velniop visą nerimą, mano mažas isterijas ir kitas blogybes. Aš bet kokiu atveju parašysiu tą baigiamąjį bakalauro darbą, nes stresiukas skatina kūrybiškumą, o laiko trūkumas priverčia susikoncentruoti. Taigi, laikykit kumščius, aš jau finišo tiesiojoje. Ir dainuoju do be do be do!

Palinkėkit man sėkmės!

Puikut puikutėlė diena baigsis už 22 min.

2010-02-24T23:18:00.008+02:00

2010-02-24, trečiadienis

Šiandien vasario 24 d. ir jau kelios savaitės kaip atlieku praktiką šaunioje viešųjų ryšių agentūroje. Šiandien ypatinga tuo, kad dirbau kaip nežinia kas ir jau apie 15 val. jaučiau, kad šiandiena man baigsis nelinksmai, nuovargis ir peršalimas menkas malonumas. Taigi diena prasidėjo kaip ir kasdien šį mėnesį: žadintuvas buvo lygiai 6 kartus atidėtas, aš greituoju būdu pasidariau pusryčius ir nepamenu kaip ir ar išvis juos valgiau, tuomet kažkokiu būdu aš išsiruošiau iš namų ir pavojingu gyvybei takeliu bėgau bemostaguodama rankomis į troleibusą. Sėkmė - aš suspėjau, taigi pradėjau darbą laiku. Kaip ir minėjau dirbau įnirtingai, jeigu reikia kokio dienraščio ar naujienų portalo žurnalistų el. paštų kreipkites. su tuo dirbau visą dieną... Per pietus susitikau su seniai matyta pažįstama, didžiai padėkojau už konspektus, kurie man pagelbėjo ir skaniai suvalgius sriubytę aš vėl išlėkiau darbuotis. tuomet sulaukiau nuostabaus skambučio po kurio mano vakaro planuose atsidūrė spektaklis "Idiotas" (rež. Nekrošius) ir visisškai nemokamai, ech kaip džiaugiuosi pažintimis ir žmonių geranoriškumu!

Taigi grįžus dirbau dirbau dirbau, bet mano galvą užvaldė visokiausios keistos mintys nes 16 val turėjau atskrieti į LNMMB (kitaip sakant nacionalinėje bibliotekoje), kur dirba mano bakalaurinio darbo vadovė. Žinoma pas dėstytoja kiek vėlavau, kažkodėl tikėjausi blogiausio, bet bet bet! dėstytoja buvo taip puikiai nusitekusi ir pamotyvavo mane, kad dabar man bakalaurinis nebe tokia katorga bus. Uždaviau galybę klausimų, gavau atsakymus ir dar visokiausio gėrio gausiu bakalauriniam, taigi valio valio! Viskas vyko vėlgi žaibo greičiu (susitikimas truko gal 20-30 min) ir aš turėjau 10 min pasiekti nacionalinį dramos teatrą, kuris kaip žinia yra visai kitame Gedimino pr. gale. Uždusus bėgau ir bijojau pažvelgti į laikrodį, bet spėjau ir pasiekiau rekordą - trasą įveikiau kažkur per 7-10 min. Mane pasitiko besišypsanti Laura ir mes jau salėje žiūrim spektaklį, kurio trukmė 5 val. 20 min. - nuostabu ar ne? juolab kad jau po pietų vos gyva buvau...Tai ačiū savo galvai, kad spėjau per pietus užkąsti nusipirkti nes kitaip būčiau neištvėrus. Taigi per pertrauką Laura pavaišino kavute (tokia uch kokia stipria) o aš ją šokoladu - mainai tsakant, labai smagiai pasišnekučiavome ir vėl į parterį. Dar smagiau buvo sutikti seniai matytą žmogų, su kuriuo niekad nesam susitarę susitikt bet vis susiduriame ir visad smagu susitikt ir pasikalbėt! šįkart susitarėm susitikt, oho :) o kur dar sutiktos bendražygės savanorės, pasidalinom įspūdžiais ir pasiskundėm spektaklio trukme; greit susitiksim Menų spaustuvėje besavanoriaujant :) Poto mane surado Laura ir mes iškeliavom jos mašiniuku namo dar pakeliui paplepėjom ir sutarėm susirašyt ir aplankyt mano bendravardę, kurios labai pasiilgo visi visi.

Štai aš namie, kremtu obuolį ir rašau šį blogą, nors turėčiau miegoti, kava visdar veikia o gal tas visas dienos nuostabumas neleidžia pamiršt visko.

Prašau, kažko ten aukštai, ar tai likimo - daugiau tokių dienų, daugiau! Tada laiminga ir linksma būsiu daug dažniau :) Ir ačiū už šią dieną visiems.

Labanakt

p.s. aktorė Elžbieta Latėnaitė yra mano mylimos kursiokės Natalijos antrininkė arba atvirkščiai, vat :)))

How do I look?

2010-02-04T22:38:00.003+02:00

Tai kaip nauji rūbeliai???

Laukiu komentarų ;)

p.s. o Jums fonas melynas ar baltas???

Apie kelionių alkį

2010-01-27T20:13:00.007+02:00

Po įvairiausių filmų, kai veiksmas vykstam tam tikrame mieste susikuri kažkokį įspūdį apie tą vietą. Jau seniai man Barselona yra persipynusi su šimtu įvairiausių iškarpų iš filmų,nuotraukų ir kt.

Kol nepakeliauji nors šiek tiek, tai tos kelionės atrodo kažkoks pinigų mėtymas, bet tai taip kvaila. Nėra nieko nuostabiau už keliones...

Dažnai prisimenu žolės kvapu pritvinkusį Amsterdama su daugybę dviračių, kur dviratininkai tokie nervingi, ir pasiklysti Amsterdame manau sunkoka. Tos merginos, raudonuosiuose žibintuose, kurios abejingų nepalieka, o mane, nors ir žinančią kur eisiu vistiek šokiravo. Šį miestą reikia pajusti, jo nuotaiką ir žmones. Abejingų, kaip ir minėjau - nelieka.

O kaip gi Europos sąjungos širdimi vadinamas Briuselis? Su didžiule aikšte, kurią išvydę visi tik susšukom" vaaaaaaaaaaau...":) Ir ta skanutėlis alus, visokiausių skonių, o kur dar belgiškos bulvytės (kurias bandėm gaminti Lietuvoje, bet deja nepavyko:) plius tobuli vafliai su cukraus gabaliukais, mmm... Taip žavėjausi pardavėjais kalbančiais prancūziškai, ir jaukiomis gatvelėmis, o sendaikčių turguje nusipirkau segę-raktelį su Eifeliuku, kaip priminimą apie būsimą kelionę netolimoje ateityje. Visai čia pat esanti Ryga įsimins kaip griežtas miestas, su minimalia Kalėdiška nuotaika ir daugybe hostelių. Ten bene daugiausia klubų aplankyta, jie ten visi vienodi ir keisti, lygiai taip kaip gėrm pasirinkimas. Ir čiliakas ten ir maxima ir visa kita, ką ir mes turime. Labai labai seniai buvau Jūrmaloje, ten va tikrai jauku, labai primena vilnietiškąjį Žvėryną - daug namų-medinukų, su bokšteliais, visur pušaitės ir jūra visai čia pat.

Dar už viską smagu susipažinti su vietiniais, o tai manyčiau neišvengiama :) Pasitaiko įvairiausio plauko žmonelių, nuo tokių, kurie pernelyg įkyrūs ir nors imi juos ignoruoti jie tavęs nepalieka, kiti labai nuoširdūs ir džiaugiasi tuo, kad atvykėliai žavisi jų šalimi, o dar kiti tokie pat atvykėliai smagiai įsilieja į keliaujančiųjųgretas ir tiesiog blaškosi mieste :) Kartais netenka susipažinti su vistiniais, bet iš kitų pasakojimų sužinai, jog jie gyvena uždaroje savotiškoje bendruomenėje, su savais papročiais ir kitomis įdomybėmis, o toks gi pasirodė Liuksemburgas, įspūdingas miestas ant skardžių, kur bažnyčių ir bankų bokštelių smailės kutena lėktuvams pilvukus :))))

Padrikas mano pasakojimas gavosi, bet kelionių alkis yra toks koks yra, dabar svajoju apie saulėtą Barseloną su Gaudi grožybėmis bei rudenėjantį Paryžių. Ką gali žinoti, gal pasimaišys ir Londonas, gal stokholmas... ką gali žinoti.

Kaip sakoma, kad tik būtų darbo ir už ką keliauti. Daugiau viskas bus tik puiku!

Gerai, kad yra kas palaiko: Skype

2010-01-21T22:40:00.003+02:00

Rami kai burokėlis: tai tada eik miegot, brangenybe
Rami kai burokėlis: as esu tikra, kad au ismokai tiek, keik reikia
Dita ir Kristina ﺕ: negaliu
Dita ir Kristina ﺕ: rasysiu dar rasineli, nes reik i egzamina atnest
Dita ir Kristina ﺕ: ir mokysiuso pasakot
Rami kai burokėlis: oho
Rami kai burokėlis: nieko sau egzaminai
Dita ir Kristina ﺕ: cia laisvojo dalyko
Dita ir Kristina ﺕ: zinai kokio?
Dita ir Kristina ﺕ: vadinas 'ivadas i sventaji rasta'
Dita ir Kristina ﺕ: :D:D:D
Rami kai burokėlis: ou dzyyyyzzzzsss
Rami kai burokėlis: tiesiogie to zodzio prasme

Dita ir Kristina ﺕ: ahaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa

Jetus, kaip pakele nuotaika Soja :)

p.s.

Rami kai burokėlis: sėmkės tau
Rami kai burokėlis: :)

Daug nuveikti...

2010-01-21T18:55:00.007+02:00

... galima tik man esant Vilniuje. Panevėžys yra kito laiko dimensijoje, ten aš ilsiuosi ir nieko neveikiu. Tačiau kaip jau šimtąkart minėjau Vilniuje aš kaip užsukta.

Vakar - grįžau į Vilnių ir pradėjau mokytis egzaminui. Tiek tos dienos ir tebuvo.

Šiandien - ryte laikiau politinių teorijų egzaminą, tikiuosi pasisekė, nes prirašiau tikrai daug, aišku ne kiekybėje slypi kokybė, bet bet - tikiuosi mano pamąstymai apie nacionalizmą ir ką konservatizmas gali duoti šiuolaikinei visuomenei dėstytojai patiks. Beje, smagybė - nekantrieji rezultatus gali sužinoti paskambinę dėstytojai į namus (!). Po egzamino išskubėjome paskanauti kava į Coffee Inn'ą, aš sumokėjau net 9 lt ir sausainio kaip visada nebaigiau valgyti. (Vilma, Deep forest Latte netokia skani kaip Gervuoginė moka:). Pašnekėję apie mums gresiantį gyvenimėlį su kursioke patraukėme į rotušę, nes ten gi vyko seminaras" Patirtis'09". Labai šauniai praleidom laiką, o ir žinių Rsv srityje gavom; labai patiko to pačio Coffee Inn'o Nido prezentacija, beto pasirodė ir Tymo turgaus iškomunikavimo strategija. Įsitikinome, jog kvapas tikrai gali komunikuoti (tą išokom per Ryšių su visuomene paskaitas), deja ši komunikacija dažnai, taip pat ir šiandien nuteikė neigiamai :)))

Poto su kita kursioke aplankėme labai gražią vintage parduotuvėlę, kurioje vos nenusipirkau šventinės kuklios suknutės, ėt, kai pagalvoji reiktu dėl rūbų pastambėt, bet gal geriau ne, ačiū. O ji tokia kukli-graži ir vintage, sidabro spalvos, man būtų idealiai tikus. Tiek jau to, džiaugiuos, nes neišleidau 40 lt.

Poto bepėdindamos į troleibusų stotelę užsukom į "Jūratės akmenėlius", o tai jau žinoma nieko gero nažadėjo man, tokių dalykų gerbėjai. Sumeistravau super segę mamai, ji tokia santūri, tačiau puošni ir labai patiks mano brangiausiajai ir mylimiausiajai. Rinkau viską gal valandą, o segė tokia paprasta, tik iš 8 akmenėlių, tiksliau spalvoto stiklo ir kelių Swarowsky kristalų. Laukiu nesulaukiu kada galėsiu padovanoti.

Grįžau namo sušalusiomis kojomis, tačiau greit atsigavau ir pasigaminau vakarienę, tokią gurmanišką - dešrelės su daržovėmis :))) Dabar turėčiau rašyti rašinį rytojaus egzaminui apie Bažnyčios mokymą apie Bibliją ir ruošti pasakojimą apie Žmogų iš knygos "Pašnekesiai apie Bibliją". O taip, aš sugebu prisirinkti keisčiausių paskaitų, šituo tai nesiskundžiu nie-ka-da :)

Taigi, gal laikas pradėti mokytis??? Na, tai įkalam kavutės ir į darbą.

Belerberda

2010-01-19T00:07:00.007+02:00

Kol balaganas dedasi mano blog'e, lygiai taip ir gyvenime. Jokių čia subtilybių nėra. Kažinkaip nuolat bandau save disciplinuoti, bet bet...

Koldėl gi toks pavadinimas, o gi todėl, kad save galėčiau pavadinti maža nepasisekėle arba nevykėle :))) Savikritiškai čia taip.

Pradžia būna graži visus planus,darbelius ir visą kitą aš susirašau lapelyje, užrašinėje ar darbo kalendoriuje. Suskirstauviską dienomis neilgam laikotarpiui. Iš pradžių aš daug ilsiuosi ir nesvarbu koks metas, žiema,vasara, sesija, atostogos - visiškai nesvarbu. Ilsiuosi ir tada gimsta mintis atlikti darbus, tuomet imu imituoti veiklą, oj kaip puikiai man tai sekasi. knygomis apsikrovusi mėgstu pasėdėti, taip susikurdama palankią darbui atmosferą, bet slenka dienos ir imitacija virsta visiška iliuzija. Lieka 2-3 dienos ir aš didžiuliam strese, kad niekas nedaryta, tuomet desperatiškai imu mokytis/dirbti ar pan. Bet šįkart iš tikrųjų. Pradžioje viskas tvarkoje, bet tuomet aplanko visiška neviltis, imu nervintis ir nerimauti, o tai tikrai nepadeda darbui. vĖliau gi surimtėju, dar kažkas mane pamotyvuoja, paskatina ir tikrai pradedu dirbti, bet bet, nebūčiau aš jeigu spausdintuvo neužkirščiau, jeigu nepramiegočiau ar šiaip kokia "smagi" staigmenėlė nenutiktų. Kadais per skubėjimą į egzaminą išlėkiau su prie palto prisikabinusia pakaba, pamirštu daiktus ir tenka grįžti, o tai žinoma reiškia pavėlavimą ir atsiprašinėjimų virtinę; dar dažnai įsėdu ne į tą autobusą, daug ką pražioplinu ir pan. "Surinkti" visus pakelės akmenukus aš tikrai moku (dažnai užkliūvu, niksteliu koją,paslystu ir pan.). Rankas apsiplikyti ar bent apsipilti taip pat mano prekinis ženklas.

Taigi moralas labai paprastas - esu kokia esu, dažnai pykstu ant savęs, bet prabėgus toms nevilties minutėms vėliau iš to gardžiai pasijuokiu. Juk aš esu Ju-di-ta :)

-------

2010-01-13T00:16:00.004+02:00

Jau buvau susiruošusi rašyti, bet išgaravo visos mintys, kaip kad visada man ir būna.

Filmai arba tiesiog muzika

2010-01-10T23:54:00.009+02:00

Kupinas pozityvumo ir milžiniškos muzikos galios :)

Labai mielas filmas - August Rush. Apie berniuką ieškantį savo šeimos pagal muzikos garsus. Pakėlė nuotaiką. Vistik tikiu, kad muzika gydo ir pakelia ūpą, kai reikia nuramina. Muzika - tai diskusija be pabaigos, tai kiekvienas žmogus su savo skambesiais, mėgstamais ir nemėgstamais, šimtai milijonai milijardų pustonių ir tonų, intervalų,pauzių ir ritmų. Tai viskas, kas aplink.

Noriu namo, noriu tiesiog imti fleitą ir pagroti. Man labai labai reikia.

Labanakt.

Muzika nakvoja čia.

Dublis du!

Muzika visur visur, aplink, nuostabu!!!! Šiandien žiūrėta - "Ray", kaip gi aš anksčiau nepažiūrėjau. Nuostabu.

Ir dar! žaisti UNO su mama ir tėčiu yra wawywa ;))))

O taip! Mokomės

2010-01-07T11:15:00.006+02:00

Dievaži, kaip man patinka mokytis ryšius su visuomene, o mokytis man patinka retai.
Užsileidžiam muzikėlę, skaitom knygą "Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene" ir dedames viską į galvą.
Džiaugiuos archyvo himnu (mano kursiokai tokie kūrybingi). Rengsim visiškai nuostabų atsisveikinimą su dėstytojais (ateity). Paslapčių neišduosiu, nes tai bus wow!

"Archyvas griūna- man liūdna,
žmonės jį palieka-bylos liūdnos lieka..."

MAn gera nuotaika.Ate!

P.s.Maestro muzikąąą.

P.p.s. be hold! Ponas Bynas su akiniais Jus sveikina:)))

Vilnius

2010-01-06T13:06:00.005+02:00

[perspeju,daug ramatikos klaidu, veliau pasitaisysiu, o dabar tegu apsviecia mane mokslo sviesa :)))]

Jau ketvirtus metus gyvenu Vilniuje. Taigi kaip ir kas ir kodėl.

Iš savo mažojo Panevėžio megaičiukė 2006 m. atvažiavo mokslų krimsti į sostinę.
Tada viskas pirmakursės akimis viskas atrodė taip baugiai - "nuostabioji" N. Vilnia, bendrabutis su idiotiškiausiomis taisyklėmis, šalia gyvenanti truputį šizofrenikė kaimynė, kelionės į universitetą pro kaimus kaimelius, kursiokai, kurie atrodė tokie svetimi, tas visas akademinis gyvenimas buvo ne man. tik ir svajodavau apie penktadienius ir keliones namo į savo gimtą miestą.

Bet viskas keičiasi.
Vilnius tapo mano namais, čia jauku, čia gali išeit tiesiog pasivaikščiot (šito malonumo anksčiau nepažinau, nes Panevėžyje tiesiog nėra kur pasivaikščioti, tais laikais buvo ir nesaugu ir keista), čia geriausi draugai, čia begalės veiklų būtų, čia mano šimtą kartų keiktas Komfakas, kuris vis dėlto man daug daug davė, čia būta daug nuotykių, naktinėjimų, linksmybių, gražių akimirkų, daugybė mielų pažinčių, daug galimybių (visomis prasmėmis) ir t.t.

KAs man čia patinka, na iš eilės- pirmiausia vietos:
-Vietos. Senamiestis, kur kartais tiesiog vena einu pasivaikščioti, pravėdinti smegenis, Vilnelė, bohemiškasis Užupis, visi Vingio parko takeliai, kiekvienas suskaičiuotas, apžiūrėtas Žvėryno medinis namukas, dviračiais išraižyti keliai į Bemontą, Pučkorių atodangą, Markučius. O kur Žalieji ežerai, ta pasakiško smaragdo vandens vietelė, Verkių rūmai ir apžvagos aikštelė, kur tie junk food'o suvalgyta.
-Kavinės, švenčių vietos ir šiaip. Turbūt daugiausiai laiko per 4 metus aš praleidau Saulėtekio miškų tankmėje - universitete. visos auditorijos iki skausmo žinomos, fizikų valgykla su skaniu maistu, naujoji prabangi valgyklą, Jungiamieji rūmai, kur žinom visus kavos, saldumybų bei sumuštinių aparatus (pastarasis dingo mūsų nelaimei), ir žinoma biblioteka, kur ilgai neužsibūnam, mes juk ne teisininkai, mes informacijos ir komunikacijos būsimieji specialistai, mes gal daug ko nežinom, bet kur rasti informaciją apie reikiamus dalykėlius išmanom.
Labai svarbu paminėti Ingos, Justės butus. Kur daug švenčių prabėgo, ačiū ačiū už pastogę vakarams su vynu, hipių šėlsmą ir angelų sąskrydžius.
VEKS biuriukas - ten mano daug būta, daug kalbėta, juoktasi, daug darbų padaryta (!), daug pažinčių, gerų draugų, daug idėjų ir giliai giliai įskiepytas savanorystės jausmas (turbūt visam gyvenimui). Daug ko išmokau visomis prasmėmis, ten visko daug daug daug, ir ačiū ačiū ačiū.
Teatrai. Mažasis teatras yra mano mylimiausias, bet paradoksalu, jog jame mažiausiai buvau, Menų spaustuvėje aš dažnesnis svečias Savanorystė vėlgi) ir dar Nacionaliniame dramos teatre žinau puikiuosius laiptelius, nuo kurių viskas matosi.
SALTES rūsiukas. Oj kiek žaidimų ten sužaista, et laaaabai labai tikiuosi,kad ten gims dar daug puikių iniciatyvų. Pirštai sukryžiuoti.
Slaptos vietos. Kaži ar jos tiek slaptos kiek norėtųsi, bet netokios gausiai lankytinos tai tikrai. Tai Neries krantinė ties žvėrynu, praeityje mano dažnas kelias namo; tai ir Vingio pasko Sveikatingumo takas, kuris kaži jau ar toks "sveikas" - šiukšlės, krūmynai and stuff, bet ten gimė Homo šiukšlinijus:))) Bernardinų kapinės giliai giliai užupyje, tiesiog ramybės oazė, kiek raupoka vieta - bet įspūdinga. Negaliu pamiršti didiulės pakalnėje esančios pievos Žvėryno gilumoje, ten taip gera padrypsoti, mmm. Daugiau nepamenu. Gėda, juk tikrai tokių daugiau yra.

Aš nežinau pavadinimo

2010-01-05T20:11:00.008+02:00

Kiekvienas dedasi žinąs, kaip turi gyventi kitas, bet nė velnio nesupranta, kaip gyventi turi jis pats.

{P.Coelho}

...

2010-01-02T23:51:00.003+02:00

If I'm going to be anything more than average, if anyone is going to remember me - then I need to go further in art, in life, in everything...
[P.P.]

Kol įspūdžiai neatšalo...

2009-12-19T21:31:00.004+02:00

O šaindien aš beveik nesimokiau, tik pavaidinau bekonspektuojančią Juditą ir tiek. Kas tie mokslai kai sningant gali keliauti per pusę Vilniaus, mat dienos tikslas yra prancūziški blyneliai Creps'ai ir neatrasta vieta - ARTCAFE. O ten gal ir jauku, bet vis trikde vienkartiniai mediniai stalo įrankiai, iš kažkur sklindantis šaltis ir kažkas tokio ko neįvardinsim, gal ilgas laukimas, gal tai, kad mažaia vietos - ne ži nau. Taigi, kadangi esu gera sesė taip nulėkiau į Cofeiną pripildžiau termosiuką karamelinio mokijato. Tada trenkėmės dar per pusę miesto ,kad sesulei-vadybiukei nunesčiau kavos. Gal ji labai tos kavos ir nenorėjo, bet mes pasiilgom orkestrų muzikėlės (su kuria mokyklos laikais savanoriaudamos augom). PAsiklausėm visokių kūrinių nuo Karibų piratų iki klasikos. Smagu! Tuomet pasisveikinom su dirigentais, pasijuokem iš nukarpytų kaklaraiščių ir kaikurių žmogelių susipynusio liežuvio :)
Po to sningant nukeliavom į stotelę ir važiavom per pasipuošusį Vilnių.
Kaip pasiilgstu paprastų dalykų, labai labai paprastų: kalėdų eglučių snaigių pučiamųjų orskestrų muzikos (kadais grojau fleita) bei skanių šiltų gėrimų žiemą.

Ačiū ačiū, šeštadieni!
O dabar, kad nebūtų viskas tobula, einu mokytis :]

Vakarykštė mintis.

2009-11-28T22:38:00.003+02:00

Aš tik norėjau pareikšti, kad baisulingai per visą pilvą nemėgstu susireikšminusių žmonių. Jų didis pasididžiavimas savimi yra dažniausiai iš piršto laužtas, arba ryškiais pervertintas.
Vienok tai taip mane nervina, o iš kitos pusės pagalvoju, jog kada reiktų ir man savimi pasididžiuoti, bet tas mano džiaugsmas mažais, bet reikšmingais man pasiekimais yra toks vaikiškas ir teigiamas, be jokio noro kitus pasijausti menkesniais, o veikiau, kaip tik parodyti, jog žmonės, netgi tokioms varnoms, kaip aš sekasi, taigi ir Jums būtinai pasiseks ir viskas yra tik mūsų rankose. Tiesa, nedrįsčiau šio sakinio suabsoliutinti,bet bet...
Palinkėčiau sau susikoncentruoti į svarbesnius dalykus, nei kitų žmonių perdidelis savasis Aš.

Namie!

2009-11-27T09:35:00.004+02:00

Kaip kažkuris draugas kadaise pasakė "Panevėžyje ir mašinos lėčiau važiuoja, viskas sulėtėja." O taip! ir man tai taip patinka:)
Ryte atsikeliu kaip normalus žmogus, ryte, o ne kažkada prieš pat pietus. Pasižiūriu "Labo ryto" gabaliuką ir džiaugiuosi rytu su kava. O vakar liūdėjau, o vakar buvau pasimetus. Namai, tėtis su mama, mano lova - gydo kaip puikiausia reabilitacija.
Šiandien džiaugsuos mažais malonumai:eisiu kirptis, išsirinksiu knygų bibliotekoje, deja tik mokslui, bet vistiek, eisiu i mažą boutique Panevėžyje, įstabu ar ne? ir dar planuojų kokį rankdarbį pagaminti ir rimtai pasimokyti; dar noriu į secondhand'a, bet mano kompanjonė liko Vilniuje...
Trumpai.

Geros dienos,

J.

Atotrūkiai

2009-11-11T23:15:00.004+02:00

Taip, aš jaučiu didelį atotrūkį nuo realybės, paprastų dalykų, tokių kaip valgio gaminimas, paprasčiausio noro pasipuošti ar tiesiog susitikti su draugais/draugėm ir pasivaikščioti ar išgerti arbatos.
Tokiomis dienomis susivokiu, jog man gaila akademikų, kurie dienom naktim pasišvenčia moksliniam darbui, nes dievaži, tai veda į kažkokią beprotybę. Jau kurį laiką visas kursas kaip žvėriukai, visi suirzę, visi pikti, visi pavargę, visi įtampoje. Ir taip kiekvieną dieną, susitinkam - pasibėdavojam ir vėl keliaujam namo, ir tikrai ne linksmai laiką leisti, o mokytis... Ir taip sėdžiu namie aš palinkus prie knygų/ kompiuterio ekrano, dar epamirškime, kad dalinuosi kompiuteriu su sese, ko pasekoje (nežinau ar stilistiškai dera sakyti) mes dažnai susipykstam , ir dėl ko, dėėėl ko? o todėl, kad norim mokytis. Nei juoktis nei verkti.
Mano planuose: rytoj- knygos "Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene" (per archyvų teisinio reglamentavimo paskaitą ir pakeliui į ją troleibuse), poto laisvasis dalykas - šiuolaikinės politinės teorijos (konspektuosiu), tada kažkokiu kosminiu būdu turiu atsidurti namie ir užkąsti. Vakaras bus Ne su knygomis (ar galite tuo patikėti?) - savanoriausiu liūdinčios trupės spektaklyje "Išvažiuoju". Poryt - kelionė į gimtą kraštą, pakeliui vėlgi minėtosios Rsv knygos skaitymas, beigis grįžus susitikimas su Giedre, kuomet kurpsim išvadas diskusijai apie Rezistencijos rankraštinį paveldą ir planuosimės Viešosios parengties komunikacijos įgūdžių paskaitai planelį. Turim sudaryt planą, susirinkti vaizdinę/garsinę/video/ artefaktinę medžiagėlę, kad prezentacijoje sužibėtumėme, nes... vertins mūsų verbaliką ir neverbaliką, prezentacijos turinį bei formą ir t.t. Trumpiau tariant išnarstys po kaulelį.
Taigi, penktadienį vakare lyg ir mokyklos gimtadienis, bet niekas iš moksladraugių kolkas nesiteikia dalyvauti, o liūdna. Šeštadienis bus vėlgi pašvęstas mokslui, tik lieka didelė intriga ar vėlgi ruoštis ryšių su visuomene koliokviumui ar verstis lietratūrą Latvijos bei Naujosios Zelandijos archyvų teisinio reglamentavimo palyginimo analizei. Va čia tai ekstrymas, va čia tai įvykis, va čia tai nerealiai!

p.s. Vilma, myliu, bučiuoju, nepyk, ką, tu juk mane supranti, tu mano likimo drauge, VU kankine, mūsų likimas tas pats. Bakalaurinis palauks.

p.p.s. skirta visiems draugams: http://www.youtube.com/watch?v=Tc8POvE0S88
nes aš tai blogai jaučiuos, o kaip tu? :)

Pasaulis didelis, o aš mažytė: Liuksemburgas

2009-10-22T16:19:00.016+03:00

Šiandien, darganotą rudens popietę,begerdama kakavą pagaliau prisiruošiau parašyti apie kelionę į Beneliukso šalis. Dar sunku gaudytis namuose, ir imi ieškoti lagaminų, bet juk esi namie ir juos ilgesniam ar trumpesniam laikui reikia nugrūsti į tolimesnį kampą. Kelionėje nugalėjau savo fobiją, kuri man buvo įsismelkusi po kadais sapnuoto košmaro, bet neverta gilintis.
Jaučiuosi šimtą kartų geriau, atsigavau morališkai, ko negalima pasakyti apie mano fizinę būklę - t.y. peršalimas ir kojų nuospaudos lydėjo mane visą kelionę, kakur Brigės miestuke man svaigo galva ir nebesusivokiau kur esu, bet pasiryžau aplankyti viską lygiai su savo kelionės draugais, taigi vienintelis praleistas smagumas buvo pasiplaukiojimas Briugės kanalais ir Damme miestukas.
Taigi apie kelionę. Oficialus kelionės tikslas buvo vizitas i Europarlamentą. O neoficialus tikslas buvo aplankyti visas Beneliukso šalis.
Bandysiu viską nupasakoti dalimis, nes vienu prisėdimu nesugebėsiu viso minčiu koncentrato išlieti.

Kelionė prasidėjo ankstyvą spalio rytą, kuomet susitikome visi prie Operos ir Baleto teatro. Visi gavome paskirtas vieteles autobuse ir iškeliavome Lenkijos link. Kas miegojo, kas susipažinti bandė, kas žiūrėjo į pro langą skriejančius Lietuvos tolius.
Pasiekę Lenkiją visi pabudome, suprask kelionė prasideda!
Lenkijos keliai yra tragiški ir tuo teko vėl įsitikinti, miegoti buvo neįmanoma, na bet visi plepėjomes, susipažinėjom ir panašiai, taigi miego nesinorėjo. Pasiekę pietų vietą visi supuolėme į valgyklęlę, kur meniu rašomas tik lenkų kalba, taigi apgraibom užsisakėme barščių, kurie vėliau mus nustebino nes buvo su virtinukais, mes nebūtųmėm mes jeigu neužsisakytumėm dar vieno patiekalo (nors aš juk niekad nesuvalgau net pirmojo patiekalo, bet kvailumui nėra ribų). Antrasis patiekalas buvo gigantiški 'kotletai', kuriuos susipakavome į dėžutes ir valgėme kažkur Vokietijoje kitądien, bet draugė su sese man patarė nevalgyti, nes manasis skrandis tai jau tikrai tokio maistelio nepriims.
Taigi pirmoji nakvynės vieta buvo tokia so so.
Kambariai normalūs, bet lovos palūžę kažkokios, bet kaip kam pakliuvo ir puikiai išsimiegoti. Kiek pasilinksminę, pažaidę šaradas nuėjome miegoti, nes laukė ilga kelionė per Vokietiją. Ryte išriedėjome pas vokietukus, nieko įpatingo neįvyko, tik nusipirkome nukainuoto alaus už tualetų taloniukus ir visą kelią iki Liuksemburgo žaidėme UNO. Įsivažiavę ėmėme lošti iš alaus, t.y. kas laimi - gauna papildomą alaus butelį, o kas pralaimi - vaišina visus alumi. Bet vėliau viskas pasisuko taip, kad pralaimėjo Giedrė ir mes Belgijoje gėrėme ne laimėtą alų , o sangriją už kažkiek eurocentų pirktą, toji sangrija po belgiško alaus buvo totalus kompotas ir ją vienu ypu išmaukėme. Kuomet vakare pasiekėme polsio "oazę" t.y. pietų vietą, bėgte nulėkėme į "LIDL" parduotuvę, kur paliau n eurų, nes prisipirkau guminukų, šokoladų ir kitokio vokiško gėrio. Beje, kalėdinis vynas Vokietijoje kainavo 1 eurą, kas mus žiauriai masino, bet pasižadėjome nepirkti vyno, nes juk važiuojame į belgiją, alaus šalį ir vyną pirksime tik grįždami į Lietuvą - lauktuvėms. Šalia supermarketo sutikome lietuvę, gyvenančią Vokietijoje, ji taip emocingai puolė mus glėbesčiuoti ir netvėrė savame kailyje, kad keistai pasijutome, bet juk smagu lietuvę sutikti pas vokietukus.
Vokietijos tuneliai man neleido skaityti, dar skaityti ir miegoti neleido autobuso pažibos, pramintos Žuvėdromis, nes visą kelionę jie leido štai šią dainą, kuri vėliau tapo mūsų himnu:

Liuksemburge nakvojome viešbutyje "IBIS", aišku vaikinai turėjo savo pavadinimo interpretaciją. Tai buvo superinis viešbutis su lounge znmis, kambariai labai jaukus ir taip toliau. Netikėtai kažkas mestelėjo mintį važiuoti į naktinį liuksemburgą (gyvenime prie oro uosto, tai kelias netoks ir artimas), musų neatbaidė net mintis, jog teks grįžti taxi į viešbutį, nepamirškite, kad buvome pačioje brangiausioje šalyje Europoje.
Taigi naktinis Liuksemburgas pasirodė kiek šaltokas, bet kadangi autobuso vairuotojas buvo labai paslaugus, tai net sušuko tada, kai mums reikėjo išlipti. Ir štai mes atsidūrėme Liuksemburgo senamiestyje, visi tik aikčiojo nuo pastatų grožio, pagarbios tylos, nors žmonių gatvėse buvo tikrai daug. Centre atradome tobula vaikų žaidimo akštelę ir žinoma joje pašėlome, kaip bepročiai, bet nič niekas į mus kreivai nežiūrėjo. Paklajoję po naktinį Liuksemburgą, pašėlę vaikų žaidimų aikštelėje atsiskyrėme nuo grupės, t.y. aš, sesė, Inga ir Giedrė ėjome medžioti taxi, klausinėjom daugelio bet visi mažiau 30 eurų nesiūlė, na bet mes nepasidavėme ir pasileidome pėsčiomis link mūsų viešbučio krypties, manėme sutaupysime bent keletą centų. Sunkiai susišnekėjome su taksistų, nes jis mums šnekėjo pusiau liuksemburgietiškai, pusiau prancūziškai, tai pasinaudojome popieriu ir pieštuku ir parašėme jam, kainą ji sutiko, bet dar kažką pridūrė, bet mes nesupratome, o pasirodo jis sakė, jog nuveš už 22 eurus tiek , kad rastumėm oro uosto kryptį. Taigi lėkėme su vėjeliu 90-100 km/h greičiu per Liuksemburgą, gyvenime su taxi tokiu greičiu neskriejau. Ir susimokėjome 22 eurus. manau tai brangiausia kelionė taxi ever.
Grįžę griuvome į lovas ir aš daugiau nieko nebepamenu kaip nukėblinau į lovą.
Ryte atsikėliau, kai išgirdau desperatišką Kristinos riksmą, kad vėluojame į pusryčius, bet mes tokiu turbo greičiu viską spėjome, kad nulėkėme į kavinukę ir karališkai papusryčiavome, bet taip karališkai daugiau niekur per visą kelionę nevalgėme.
Liuksemburge turėjome puikią gidę, ji dirba Europos parlamento leidykloje, mokosi liuksemburgiečių kalbą ir baigė gidų kursus liuksemburge, beje - ji lietuvė ;)Tikra trepsiukė, nes turėjo keistą įprotį vis treptelti koja, kas kaikuriuos bendrakeleivius vedė iš proto.
Ką aplankėme nepasakosiu, viskas matosi nuotraukose. Bet kas įsiminė iš Liuksemburgo tai milžiniškos kainos, žmonės trumpomis rankovėmis, kai lauke tik +2 šilumos, tai, kad liuksemburgiečių vaikai mokosi dažniausiai 5 kalbas mokykloje ir dauguma žmonių gyveną Belgijoje, o dirba Liuksemburge, nes pragyvenimas super brangus. Taip pat mažam lapukyje užsirašiau liuksemburgiečių moto: "Mes norime išlikti tokie, kokie buvome", jiems visiems labai svarbu išsaugoti kalbą ir istoriją, nes tai juk nykštukinė valstybėlė.Liuksemburgo skardžiai, studentų sodai, vedukai ir jaukumo jausmas man paliko labai puikų įspūdį.
Vaizdai:

Keliaujam

2009-10-11T22:34:00.002+03:00

Mes su sese iškeliaujam.
Visą dieną perkam, dedam, skaičiuoam, keičiam ir t.t.
Bet svarbiausia aš turiu skėtį, nes juk išvažiuojų į Beniliuksą ;)
Aš dar nesusivokusi, po puikaus vakaro šeštadienį ir taip pat įdomaus teatrinio penktadienio.
Bet stengiuosi įsijautis į keliaujančiosios rolę ir nebesijaudinu dėl smulkmenų.
Mano kelionės meniu: nuo griliažinių saldainių iki piantiško sūrio.
Skaitymai: paskaitų konspektai, naujausias Miesto IQ ir knyga "Vogti arklius".
Muzika: Jurga "Goal of science", The Kings of convienience, Tracy Champman, Amie Winehouse, Frou frou ir t.t.
Nuotaika: pažinimo.
Bendrakeleiviai: sesė, Ingutė, Giedrė su vyreliu, Laurencija ir visi kiti likę 44 nepažįstamieji.
Oficialus kelionės tikslas: Europos parlamentas.
Neoficialus: klajonės po Liuksemburgą, Amsterdamą ir Briuselį.

Viskas labaos, nebėra laiko rašinėti, ryt keliamės 5 val. ryto.

Iki draugai, draugeliai, drugeliai ir visi kiti vabzd=iai.

Hippies goes to native land. Piece.

J.

Aš?

2009-09-30T00:03:00.010+03:00

Aš vėl nežinau ko pati noriu, tik žinau ko nenoriu, o gal to užtenka - atmesti tai kas nepatinka ir eiti savojo Aš link?
Saviįtaigos galia yra beribė, taip?
Aš galiu,
noriu,
pasieksiu,
surasiu,
nepaleisiu,
suprasiu,
prisiminsiu,
mylėsiu,
nukeliausiu,
išmoksiu,
branginsiu,
išdrįsiu,
suprasiu,
...

...ir kažkada surasiu save.

p.s. o čia turėjo būti seniai brandintas įrašas apie gyvenimo Vilniuje smagumus, atradimus, praradimus ir kt. Bet nepajėgsiu.Labos.

"MAproject". Ačiū

2009-09-22T23:14:00.001+03:00

Ir kaip nupasakot tą jausmą, kirbantį mano širdyje. Deja, tai ne meilė (o būtų pasaka), bet kažkoks neapsakomas lengvumas ir praėjusių pastarųjų dienų ilgesys, šiandien visą vakarą norėjau būt kaip superherojė ir mokėti teleportuotis iš vienos vietos į kitą. Bet bet.
Visa šita būsena sutelpa į vieną įmantroką pavadinimą "Maproject". Viskas parsidėjo tuomet, kai radau praleistą A. skambutį, ir pagalvojau "hm, kam gi čia manęs prisireikė?". Sužinojusi, jog gausiu trumpą darbelį tarpdisciplininio meno projekte iškart suvokiau, jog bus kažkas įspūdingo visomis prasmėmis.
Taigi savaitė iki projekto, sekmadienis ( jau apdainuotas ir aprašytas praėjusiame dienoraštyje) - susitikau su A. ir gavau visus nurodymus dėl registracijos, kam, kiek reikės savanorių. Tiksliai nesupratau kas tai per projektas bet whatever, gyvenime esu permažai mačiusi, kad galėčiau skeptiškai viskam sakyti ne. taigi kaip visada su entuziazmu ėmiausi darbo.Iš pradžių savanoriai patys ėmė siūlytis, bet vėliau iškrito kaip rudeniniai lapai, aš nenusiminiau ir ėmiausi atakuoti draugus. Pasiekiau savo tikslą ir surinkau 13 savanorių. tuomet sekė ilgi vakarai palinkus prie kompiuterio, taip taip, žmonės aš esu ta, kuri siuntinėjau Jums registracijos patvirtinimo laiškus, renginių laikus ir pan. Beregistruodama nekart galvojau, jog lietuviai yra visisški dundukai, nesusipratėliai ir pan. Na bet čia buvo tik trumpos akimirkos, kai neviltis beregistruojant imdavo viršų.
Taigi - ketvirtadienis - Generalinės repeticijos diena. Kas patiko/nepatiko/nustebino ir sukėlė visokiausius kitokiausius jausmus:
Naktį prieš tai ilgai nerimavau ,nes buvo neaišku kiek savanorių pasirodys, bet buvo daugiau nei tikėjausi, nuostabu! Spaudos konferencija nustebino, nes tai buvo taip keista nežinau, lietuviai žurnalistai pasirodė vangūs ( na ok, gal perdaug filmų prisižiūrėjau kai žurnalistai narsto viską po kaulelį), jųjų anglų kalba dar blogesnė nei mano, kad yra low level o ir šiaip mažai tepasirodė spaudos atstovų, suprask kultūra neįdomi, nereik nušviest kas vyksta, o kam? geriau apie "įžymybes" skalambyti, bet čia jau kita tema ir visai neįdomi.
Taigi pamačiau mažytę ištrauką iš performanso ir suprataum, kad jis man tikrai patiks, vėlaiu nekartą viską mačiau ir neatsibodo, nes veiksmas vyko visoje platformoje, o ji atrodė štai taip:

Aš tuomet pagalvojau "ohoooo!"...
Po spaudos konferencijos pradėjome ruoštis generaliniai repeticijai, t.y. valyti visas salės grindis,nes žiūrovai buvo įleidžiami be batų. Šokėjai repetavo, mes plušom su šluotom, ir štaaaai atėjo metas suleidinėti žmones. truputį jaudinaus, vis galvojau, kaip gi savanoriai susitvarkys, bet visasi pasitikėjau besąlygiškai, nes kartu savanoriaujame jau nebe pirmą ir nebe antrą kartą.
Savanorių darbeliai buvo paprasti, bet ir atsakingi, nuo batų saugojimo iki "supervisoriu", kurie skaiciavo žmpnes ant tento, kad neduok die, nebūtų perdidelis svoris ir tentas nesuplyštų ir kad nebūtų susižalojusių. Tiesa, prieš repeticiją gavome architekto Simo nurodymus, suagumo klausimėliais. Simas pasirodė žmogelis su humoro jausmu, toks smagus, kaip architektas, nes prisiklausiau visokių pasakojimų apie architektų keistumus :)
Pasirodymo metu žmones leidome į platformą, patys vaikščiojome visur po platformą, kad parodyti žmonėms, jog galima viską pamatyti iš arčiau. Choreografai tuo metu zujo po visą salę ir užsirašinėjo visokias klaideles, ką galima būtų patobulinti ir t.t. Pirmąkartą pamačiau visą pasirodymą, buvo tiesiog nuostabu! Šokėjai bendravo su žmonėmis, kuomet užgrojo tango muziką šokėjai pasinėrė į minią ir ėmė provokuoti pašokti, palinguoti ir pan. Mano nuostabai vienas olandas šokėjas priėjo prie manes ir tiesiai man į akis žiūrėjo, bet jo veidas buvo taip arti, kad kažkaip vos nesutrikau, bet galvoju, juk aš visą šitą žinau, kad mane provokuos ir atlaikiau žvilgsnių karą[!!!], tuomet jis pasilenkė prie mano skruosto ir pabučiavo. Čia tai jau tikrai nežinau ar taip su visais ar čia kaip, truput5 nustebau, bet ką, nu gi gražus vyriokas, negi baidysies :)))
Po pasirodymo baig4me darbelius, t.y. išdalinome visiems batus ir aš išlėkiau namo toliau tęsti registracijos darbus, nes noriniųjų pamatyti performansą buvo tikrai daug, o kažkaip srautus valdyti reikėjo.

Didžioji diena. Jau kaip aš laukiau šio vakaro, nors naktį prieš tai miegojau tik kelias valandas, nes žm-nės net vidurnaktį registravosi. Taigi viskas prasidėjo labai smagiai, pasirodymas o pasirodymo, viskas kaip per sviestą. Smagu buvo matyti savo dėstytoją (komunikacijos įgūdžių paskaitos), kuri atėjo pažiūrėti performanso, ir jį žiūrėjo keliskart. Pasirodo ji yra Lietuvos šokio centro vadovė, ar kažkas tokio, wow, tikrai nė nenumaniau. 20 val. pasirodymo laukiau nes turėjo ateiti superduper sesės - Raminta ir Dominyka. Jos kaip koks geros nuotaikos užtaisas, pamatai jas visas spalvotas ir besišypsančias taip ir pats šypsai. Taip pat seniai matyti draugai atėjo, žinojau, kad ateis, pati kviečiau. Jiems irgi patiko, puiku!

Laksčiau po salę, zujau kaip bitutė, ir visur basomis :))) Kojinės atrodė prastai, bet ką gi, juk dirbau. Po visų pasirodymų truputį pavargę susirinkome kartu visi valgyti obuolių pyrago, kurį atnešė Agnės (projekto koordinatorės) tėveliai. MMM, skanumėlis, bandysiu gauti receptą, nes buvo tobulai skanu.
Poto sekė grindų valymas, xexe, gali pasirodyt, kad mes vien grindis valėm ,bet tai buvo bene sunkiausias darbas :))) Kadangi ilgai dirbom, tai nusivogėm performanso dekoracijas, t.y. apelsinus ir apsiavę batukus iš lėkėm į afterpartį. kuris vyko Kultflux'e. O ten linksmumai, smagumai. Visi apšilę, šokiai vyksta, visokių skanių užkandžiukų pilna, skanus vynas, mmm. Po visų padėkų ėmė švęsti, bendravau su belenkuo, tik liežuvis sunkiai vartėsi bendrauti angliškai, bet aš buvau stipri tiek, kad net su lietuvių ėmiau šnekėt angliškai, po susivokimo, kad jis lietuvis prapliupau juoktis :) Poto šokiai pokiai, juokingi architekto Simo judesiukai, savanorių nuvargėlių meškų šokiai ir pan. Tiesa, kai tik mes nueidavom šokti profesionalūs šokėjai dingdavo iš aikštelės, ačiū jiems, kad nekompromitavo mūsų, nes kažkaip juokinga prieš profus rodyt savo netobulą lietuvišką kadrilį.
Poto sekė pokalbiai lauke, netikėtai atradau mergaitę su kuria lankėme paskaitas, pas nuostabiausią dėstytoją, pasišnekėjome apie kinematografiją, buvo smagu. Tuoet sekė pokalbis su Liudu, labai jau juokinga tema "atspėk ką aš studijuoju?". Žinoma sekė wrong answers, nes aš ne kultūros vadybininkė ir tikrai ne filologė. Poto kažkoks politikuojantis berniukas prisijungė, kuris studijavo aktorystę, na aš jo monologo nesupratau ,nes jis taip įsijaute, kad nespėjo papasakoti ir jį draugai išsivedė, nes atvažiavo jų taxi. Didelis atradimas buvo Monika, kuri dirba kongresuose ir kuruoja operas ir štai atėjo savanoriaut į "Maproject". Tikrai įdomus žmogus, kuris patvritino, jog pirmas įspūdis nieko vertas. Tikrai smagiai ir įdomiai pakalbėjome. Puiku.
Dar nuostabu gauti pačius gražaiusius linkėjimus iš projekto menininkų ir didelį ačiū už savanorių pagalbą, gražiausias padėkas pasidalinau su komanda. Kartojuos, ačiū, nors vargu ar kuris čia užklysite, bet vistiek.
Taip gerai laiką leidom ir kai pasakė,kad jau laikas namo, t.y. bariukas closed išėjome namo, o tai buvo kažkur 4 val ryto.

Pamiegojusi iki 10 val. išsiruošiau į gimtą kraštą, sveikint senelį. Tąvakar norėjau teleportuotis į "Maproject" instaliaciją nekartą, na bet kartais viskas būna netaip kaip norėtųsi.
Šiandien, pirmadienį, dra grįžau į dailės akademiją pasiimti atlygio už darbą, nors buvau pamiršusi, jog tokį išvis gausiu, nustebino, kad mano darbą taip gerai įvertino, netgi gavau apkabinimą ir pagyrimą, jog net nereikėjo man nieko sakyti, klausimai iš manęs pylėsi, ir kad mes, savanoriai geriausiai jaučiame žiūrovus, nes iškarto numatome kokios problemos ar lausimai gali iems iškilti, ir tikrai taip yra šitiek savanoriavimo patirties mažai kas turi, kalbu ne vien apie save.
Šimtąkart ačiū savanoriams, Jūs įpatingi, nuostabūs, nepakartojami, suvokiu, jog tai kažkas tokio nesavanaudiško, pagrįsta gerais norais ir visa tai sudėjus telpa po žodžiu - S A V A N O R Y S T Ė.

labankt.

Panevėžio muziejus aka Senasis mašinų turgus

2009-09-20T22:24:00.006+03:00

Šiandien kaip niekad sėkminga diena, nusipirkau šiuos daiktus:
paltuką žiemai (jį dar reiks patobulinti, t.y. pašiltinti)
padėkliuką smulkmenoms,
dėžutę,
mazyti induką mažoms gėlytėms,
paltą tėčiui ir
rankinuką.
Štai pasigrožėkite. tiesa sakant nežinau kur dėsiu rankinę( bet ji juk kainavo tik 2 lt), dėžutė man irgi neįtin reikalinga, bet vėlgi kaina papirko - 50 ct. Šiaip važiavau ieškoti paltuko, nes parduotuvių štampofkės mane nervina, ir norėjau kažko būtent sau, taigi tadaaam, paltukas su diiiidelėmis kišenėmis. Paplojaaam!

Bad Bad blog

2009-09-15T00:53:00.003+03:00

As labai noriu parasyti ilga blogo irasa apie sias paskutines dienas, bet blogspot'as istryne ir pakibo vienas blogas, dabar laiko nera, na bet gal koki sestadieni m? :D

Blogas atsirado, mano protingos boruzes deka. Aciu tau Vilmuk.

Dienų keistumas

2009-09-12T22:10:00.004+03:00

Aš dievinu rugpjūčius ir ankstyvą rudenį, kartoju!!!
Šių dienų keistumas yra neišpasakytas. Ryte atsikėliau kaip apkvaitusi, galva it smėlio pilna, bet rytinis dušas išblaškė visus negerumus. Sutvarkiusi kambarius išlėkiau į susitikimuką dėl darbelio, t.y. koordinuosiu savanorius bulgarų, lenkų, olandų ir lietuvių tarpdisciplininio meno projekte "MaProject". TO-BU-LA!!!
Ir nereikėjo verstis per galvą, tiesiog sulaukiau skambučio su pasiūlymu ir žinoma iškart sutikau!!!
Jei kam įdomu --> http://www.maprojectvilnius.blogspot.com/
Taigi taigi, nepaminėjau, jog mankštos betvarkant namus man neužteko ir nusprendžiau lėkti į VDA su dviračiu, pakeliui pastebėjau, jog galinė padanga tuštoka, bet grįžti negalėjau, nes bučiau pavėlavusi, taigi kažkokiu būdu nusigavau iki akademijos, ten, laimei, nereikėjo ilgai laukti ir Agnė man aprodė visą erdvę, netgi užlipau į konstrukcijos antrą aukštą, o ten ĮDOMU, nes jauties lyg ant batuto, tik tas batutas yra maždaug kaip antrame aukšte... Žodžiu gavau visus nurodymus ir jau dabar viską dėlioju mintyse. Ryt dar pasavanoriausiu "5 Vilniaus pojūčiuose"
(jeigu vėlgi įdomu --> http://www.culturelive.lt/lt/2009/emp/2009menu/emm/pojuciai/)
ir pulsiu imtis "MaProject" savanorių koordinavimo.
Grįždama namo galvojau imsiu ir pagūdrausiu, taigi važiavau namo paupiu, bet privažiavus Žirmūnų tiltą pamačiau virtinę laiptų ir apsisukusi nudūmiau atgaaal, pakeliui dar nufotografavau nuostabų balkonėlį ir laivą beplaukiantį Nerimi. O tuo tarpu turitai laive buvo begalo laimingi mojo man, fotografavo mane, na ok ok, kam tos gėlės jeigu bulvės žydi :)
Grįžusi namo suvalgiau diiidelį gabalą kugelio ir sužinojau, jog bendravardė sunegalavo, bet vistiek išdrįsau paprašyti pompos dviračio padangai, nes juk mano dviratis tai traumuotas. Nieko nelaukus išdūmiau laukti troleibuso, pakeliui dar išgirdau pro langus sklindančia AM dainą "Tavo svajonė", kas laaabai pozityviai nuteikė, o Minsko IKI grojo Feist. Tai irgi kilstelėjo lūpų kampučius. Pakeliui troleibuse sutikau VEKS savanorę, kurios vardo iki šiol nežinojau, bet jos vardas Julija, va. Pasiūliau savanoriauti Maproject, kas be ko, ir taip užsiplepėjom, kad aš vos nepražiopsojau savo stotelės. Aplankiau draugę, jai nekas ;/ Blogai! Bet tikiuos mano nune6ti saldainiai pad4s. Judita laikykis!!!
Grįžus vėl ir vėl namo sugalvojau, kad visai norėčiau karšto šokolado, taigi su pusbroliu išdūmėm į parduotuvę. Prisijuokę iš visko, aplankę IKI bitutę grįžom namo.
Taigi aš geriu žalią arbatą ir vistik žiūriu krepšinį, nors planavau skaityti Parulskį ir dar kartą pažiūrėti filmą "A very long engagement".
Taigi tiek, einu pasibendraut su pusbroliu, nes jis šiandien baisiai dosnus, atidavė man šokolado plytą ir dar medžiotojų dešrelių siūlė. Ok ok. baigiu

Labanakt.

Aš nesportininkė

2009-09-11T21:16:00.003+03:00

Ilgai negalvoję pasiryžo dvi Juditos Vilniaus apylinkes dviračiais apvažiuoti. Susitiko pusiaukelėje, t.y. prie Žalgirio stadiono. Judita ėmė panikuoti, nes priekinė dviračio padanga tuščia,bet Judė nebūtų Judė, jeigu nepagelbėtų Juditai ir išsitraukė mažą pompą iš kurpinės, kuri tiko nelemtajai padangai pripūsti.
Taigi nieko nelaukę nuskriejome laukais...uoj ne... Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, tuomet į Užupį, ten aplankėme Gintarę "Angelų namuose" ir nusipirkome pietus, Judė trapučių (tradiciškai), Judita bandelę, Miau ir obuolių.
Tuomet mynėm iki Markučių, pakeliui pasijutom kaip kaimę, tiek žmonių apranga, tiek kvapai priminė, jog esam (gal) kaime prie Vilniaus. Tikslaus maršruti nežinojome, bet pasivažinėję ištrupėjusiais šaligatviais, apvažiavę tragišką raudoną golfą pastatytą vidurį kelio pasiekė dvi Juditos Markučius, susipratę, kad nieko ten įspūdingo patraukė josios į PAvilnių regioninį prką, tiksliau tikslas buvo - Pučkorių atodanga. Mynėm pedalus įsijuosę, tos nelemtos kalvos žudė, o dar nebuvo dviračių tako, važiavome žole (kas tikrai nėra lengva), pro šalį lėkė fūros - nuostabu. Gavę nevieną pompą nuolat sustodavome pailsėti, vis kankino klausimas, kiek gi kelio liko. Pakeliui užvažiavę į benzino kolonėlę, susidūrėme su žydru pardavėju, kuris prekių kainą išvardino paskaičiui (jei taip galima išsireikšti). Poto netekę vilties mergaitės su dviračiu paklausėme ar dar toli toji Pučkorių atodanga, ir ji pasakė, kad ne!, ji čia pat, bet neb8tum4m mes Juditos jeigu nenuvažiuotumėm klaidingu keliu, bet atsitokėję ir įsikorę į staų kalną pagaliau pasiekėme PUČKORIŲ ATODANGĄ!!!!!!!! O ten buvo gražu, tiesa šiukšlių daug ir tik vienas suoliukas, bet mes jį okupavom. Šiek tiek pafotografavom ir skaniai pavalgėm improvizuotus pietus. Poto pradėjo lyti, bet sėdėdamos po tankia medžių lapija to nepajutom, tik griaustinis vis griaudėjo, iš tiesų tai ten mūsų pilvai gurgė ;)))
Grįžome yiesiog su vėjeliu, važiavos pakalne ir grįžom gal per į minutes,greitis buvo labai didelis, nors mynėm į tą kalną gerą valandą, kai važiavome į priekį. Grįžome pro užupį, poto palei Nerį, truputį palydėjau Judę ir parmyniau namo, prie durų gi išgelbėjau visai nieko vaikinuką, mat jis neturėjo laiptinės raktų, o jis gi kaip džentelmenas, man padėjo įsivaryti dviratį ir palinkėjo gero vakaro. Gerus kaimynuis dabar turiu, xexe :)
Grįžau namo ir keistai jaučiausi, taigi nupėdinau į parduotuvę maisto, grįžau ir štai jau beveik miegu.
Labanakt!
V4liau bus foto ;)

Prabėgom

2009-09-07T10:53:00.003+03:00

Visą pirmąją rugsėjo savaitę aš kaži kaip prabėgau... Savaitė prasidėjusi labai prastai - baigėsi, ir baigėsi labai smagiai.
Universitete nesusivokiu dar ir dabar, jog mes 4 kurse, ir nuolat kiekvienom minutės gaila, nes žinai, jog ji galbūt paskutinė tokia, todėl imidžiaugtis laiku savo Alma mater.
Vasarą mano darbo kalendorius buvo kažkur giliai, visus darbus, drabelius ir svarbesnius įvykius pakakdavo įsiminti, dabar gi viską užsirašinėju, nes tikrai suspėt viską yra supermeno darbas. Kaiką atidedu, kaiką suspėju, bet jau dabar žinau, jog geriausios atostogos man pas mamą, Panevėžyje aš jau tris dienas ir vėl jaučiuos atsigavusi ir kaupiu jėgas naujam maratonui Vilniuje, kuris užsibaigs po dviejų savaičių mano mylimo Senelio aštuoniasdešimtmečiu.
Taigi taigi, aš būsiu vienintelė anūkė toje šventėje, turėsiu rėžti kalbą, atlaikyti visus klausimus "ką mokaisi? kuris kursas, paskutinis? ohooo.../ką po mokslų veiksi?/kur Kristina ir Poviliukas?" ir t.t.
Bet labai labai tikiuosi viską suspėt taigi net šiandienos planai yra surašyti papunkčiui ir aš negaišdama laiko bėgu suspėt per dieną nuveikt 12 dalykų, nuo batų pirkimo iki dovanų gaminimo ir t.t.
IKI.

Apie rugpjūčius

2009-08-28T19:07:00.014+03:00

Seniai norėjau kažką čia parašyti, juk ir pailsėjau ir visą savaitę mindžiau poliklinikų slenksčius, per savaitę buvo tiek susitikimų, o jei pažiūrėjus dar atgal ir vestuvių būta ir nuostabių burbulų ir lauktų svečių.
Perspėju - šis įrašas bus netrumpas :))) ir matyt su daug klaidelių.
Daug visko, ir visa tai rugpjūtis. Kas mane pažįsta žino, jog nemėgstu vasaros, o rugpjūtis man patinka todėl, kad dar šilta ir jau oras rudenėja. Mėgstu įvairiausius pasikeitimus, taip pat ir gamtoje.
Vieną rugpjūčio dieną gavau sms iš draugės, kurią vadinu Soja, tai Ramintutė, kuri tranzavo į draugės vestuves ir neturėjo kur pernakvot, o aš užbėgau įvykiams už akių ir nespėjus jai paprašyti, pasiūliau pernakvot pas mane. Taig gėrėm arbatėlę, kikenom iš mano ir sesės nuotraukų, kuomet buvom mažos, ilgai naktį plepėjom ir t.t. Ryte dar spėjau greitai pagroti Ramintutei fleita, o ji pasakė, jog fleita man labai tinka, ir iškeliaujant pasakė "ate, gražieji namučiai!", taigiatsisveikinom ir išskubėjom švęsti draugių vestuvių, aš Paberžėje, o Ramintute į Kėdainius.
Po draugės vestuvių dar neatsigavus mano kojoms po šokių iki 6 val. ryto, mamos paraginta apsilankiau pas gydytojus ir nuosprendis nebuvo džiuginantis, nes nuo šiol teks keisti avalynę ir dažnai lankytis procedūrose. Labai nuliūst nespėjau, nes mano ir sesės nuostabai mama taip užsinorėjo prie jūros, kad net mūsų abejonės 'ar verta? juk tik kelios dienos' jos nesustabdė, ir iš akių matėsi, jog pailsėti jai būtina.
Taigi po 3 val kelionės mes jau pajūryje. Ilgai ieškoję gyvenamosios vietos (kainos žiauriai užkeltos) pagaliau suradome mano mėgstamoje Kęstučio g. prie nuostabaus skulptūrų parkelio. Bet visa kita nesvarbu, nei kambarėlio mažumas, nei visa kita, svarbiausia - Jūra. Visą pusdienį prabuvę pajūryje vakare grįžom su kuo puikiausia nuotaika, kadangi miegoti niekas nenorėjo laaabai smagiai pasivaikščiojom parke ir grįžom pajūriu.
Kita diena žadėjo būti dar smagesne nes prie mūsų turėjo prisijungti šeimynėlė kątik trumpam grįžusi iš Londono su dviem kleckiukėm. O viskas būt buvę įpasta, bet gi mano tėtis pernakt dirbo ,kad galėtų irgi atlėkti prie jūros, taigi nieko nesakęs su draugais atvažiavo ir jis! Iš pradžių Šeimynėlė susirado gyvenamą būstą prie pat mūsų ir nieko nelaukę išskubėjome pre jūros kur prasidėjo linksmybės, pirmosios vaikyčių maudynės jūroje, pirmosios smėlio bandelės, buvo daug juoko, nes tiek vyresnėlė Airutė, tiek Vikutė buvo tokios laimingos, kad sunku buvo jas parsivesti nuo jūros.
Vakare bėgte iš parduotuvės vos spėjome įamžinti saulėlydį, bet spėjome. Poto ilgai vakarojome, valgėme skaniąsias pajūrio žuveles, ragavom "dramblių pieną" (tokį saldų likeriuką) ir pakavom vėją!!! Nes gi mūsų draugytės nebuvo dar pakavę vėjo, taigi buvo daug krykštavimų. O praeiviai fotogravavo, klausė burbulų formulės, arba tiesiog šiaip aikčiojo.
Kitą dieną buvo apniukę, bet nuotaika vistiek buvo puiki, Vikutę hipnotizavo palangos tiltas, vėl buvo daug laimės pamačius šuniukus, fontaniukus, triušiukus ir pan. Beje, kai būsite palangoje, būtinai užsukit į "Floros simfonijos" kavinę, ten kiškiukai ant stogų ganosi, kriokliukai irgi teka nuo stogų, kaip gražu! Dar pasivaikščiojom Palangos gatvelėmis, aplankėme jūra ir patraukėme namučio, į PAnevėžį.
Taigi grįžau laaabai pailsėjusi ir atsigavusi.
Poto visą savaitę ,kaip ir sakiau ėjau į procedūras, man priklausė pėdų taškinis vibro masažas, mineralinio purvo aplikacijos ir mankšta. Beje, pastarojoje buvo tik vieną kartą, nes ten jaučiausi nekaip, vien pensijinio amžiaus žmnės, bei žmonės su traumomis, o aš pamanius, jog sukti kamuoliuką galiu ir namie, ten daugiau nepasirodžiau. taigi visą savaitę reabilitavausi, dabar jaučiu tik raumenų skausmą, na bet tikiuosi pagerėjimo. Bus matyt.
Dar netikėtai kažkurią dieną sulaukiau draugės sms, jau kitos t.y. Tyryli, jog ji irgi Panevėžyje ir pametė piniginę, taigi super galbėtoja Judita nulėkė gelbėt Laurą. Išgelbėjau, taigi papliurpę apie nieką ir tuo pačiu viską, atsisveikinom ir sutarėm susitikt jau Vilniuje.
savaitės viduryje kartu su Vilmuku ir Ievute išsirengėme į medžioklę po padėvetų drabužių parduotuves. Sesė nusipirko sportines kelnes scenos kalbos paskaitoms, Ievutė "nurovė" džinsiukus, o aš tris italų kalbos vadovėlius (tai bus praėjusio gimtadienio dovana draugei) ir ispanų kalbos pasikalbėjimų knygelę, valio valio! Ir visos knygos po 1 litą, lobis!!!
Pasikankinusi procedūrose vakar lėkėm pas mus į kaimą su draugais ir vėlgi mažiukėm, vėl pakavom vėją, supomės hamake, Mažulės pavargo ir užmigo. Visą kelią namo pro mašinos langą ieškojau krentančios žvaigždės, nes jų buvo tiek daug! Bet toji matytą prieš 3 metus, kuomet net surikau pamačius bus toji vienintelė.
O šiandien, šiandien žiūrėsiu Harį Poterį (nors nesu didlė šio filmo gerbėja)ir pradėsiu galvot, ko reiktų nepamiršt vėl persikraustant į Vilnių. Tiesa sakant visą vasarą laukus rugsėjo, dabar taip nenoriu grįžt, nes taip įpratau atostogauti savo Rūgpienių kaime :)

Labai jau padrikai parašiau, o ir pamiršau ką tokio svarbaus norėjau papasakot, tiek to :)
Labanakt.

P.s. pirmoje nuotraukoje gražiosios ir liksmosios Leliukaitės- Airutė ir Vikutė. Bučkiai joms!

Paskutinis burbuliadienis Panevėžiuke

2009-08-25T13:40:00.009+03:00

PAskutinis bubuliadienis šią vasarą gimtame mieste, smagu čia, nes nevisi dar supranta kam čia tie burbulai, kas per stebuklas yra vėjo pakavimas ir šiaip užklausia "ka čia darai?", nors tai akivaizdu - burbuliuojame :)

Visos nuotraukos priklauso Ievai [http://purviukas-maklius.blogspot.com]

Kaip mano draugė ištekėjo...

2009-08-18T23:57:00.005+03:00

Rugpjūčio 15 d. Žolinė, truputis lietučio, daug gražių ir linksmų veidų, kurie visi susirinko tam, kad būtų su Giedre ir Mindaugu, kai jie prisieks vienas kitam amžina meile.
Mano draugė ištekėjo,taip taip, ir tapo pirmąja - iene mūsų bohemiškąjame archyve. Keista o tuo pačiu taip smagu. Vestuvės buvo pasakiškai gražios, viskas tobulai sustyguota ir skoninga, ko daugelyje lietuviškų vestuvių taip trūksta.
Ispūdžių tiek daug, kad jie netilptų čia, bet kaip kad sakoma jei buvo baltos mišrainės ir bankucheno/šakočio - reiškia vestuvės buvo lietuviškos ir tikrai linksmos, o ir kojas nuo šokių praėjus dviems dienoms dar maudžia!
O jaunosios puokštę pagavo kita kursiokė, taigi dabar betrūksta jaunikį jai susirasti ir padaryti dar vieną šventę archyvistams!
Jaunieji jau keliauja medų kopinėt, o svečiai laukia nesulaukia nuotraukų, nes taip gražu viską vėl prisiminti.
Kaip kad ir linkėjom: darnos, ilgo saugojimo laikotarpių ir daug daug meilės Jums!

hm. reikia pagalbos!

2009-08-06T12:52:00.002+03:00

Kas gi čia blogai su tais komentarais mano bloge... ;/
Ne iš pirmo žmogaus gaunu žinutę, kad kažkas netaip...
Bandžiau tvarkyti komentarų skiltį, bet nekažkas čia pasikeitė....

Taigi kaip čia viską sutvarkius, gal kas gali pagelbėti su patarimais? :)

Vėjas mano kaime supakuotas

2009-08-03T08:56:00.006+03:00

Oooo taip! gaivus miško vėjas supakuotas :) Visą sekmadienio rytą laukiau , kol važiuosime į kaimą. Nusipirkę distiliuoto vandens, Fairy indų ploviklio (jis dabar nukainuotas, litras 3lt!!!) ir medžiagines juosteles, sukrovėme viską į mašiną ir išlėkėm su vėjeliu į kaimuką.
Kaip pasigaminti vėjo pakavimo įrankius, o gi visiškai paprastai, maniau ,kad ten kažkas sudėtingo, o tėtis tiesiog nupjovė keletą lazdyno pagaliukų (jie net nevienodo ilgio buvo) ir prie jų pririšome juosteles. Beje dėl juostukių - iš pradžių bandžiau su tokia sisteti, tai nelabai gavosi, nes muilinas vanduo į ją visiškai neėsigėrė, manau ir atl;aso juostelės netiktų (o gal?), žodžiu juostelėms geriausia storas siųlas, medvilninė juostelė ar panašųs daikteliai.
Lazdeles pagaminus ėmėmės skysčio gaminimo, kurio geriausią sudėtį vėlgi atrado tėtis, nes mes padarydavom visišką košę, o ir glicerino buteliuką sumaišėme su kaikuo kitu, kas isdegino mūsų kiemo žolę, čia visai nejuokingai galėjo baigtis, bet viskas laimingai! Taigi kaip skystį pagaminti tiksliai nežinau nes kai išmokome viską darėme iš akies. distiliuoto vandens nebūtina pirkti jei turi kaimą, kaip pavyzdžiui aš :) iš didelės bačkos prisėmiau lietaus vandens, ir jis puikiai tiko! o ir glicerinas nebūtinas, puikiai ir be jo gavosi.

Kaip paskuoti vėją? o gi lėtai, neskubant, mokėti palaukti kol įmirks juostelės ir įgusi :) jokių stebuklų nėra, nors įvairiaspalvius milžiniškus burbulus galima taip pavadinti :)

Šiandien man skauda rankas, nes kastu su sese ir drauge visą litrą Fairy išnaudojom ( na žinoma gal pusę jo, neteisingiems deriniams).

Vakar buvo labai linksma, super. Pakuosiu vėją ir per burbuliatorių Panevėžyje!
Ploju katučių.

Jau rugpjūtis ir kas dedas hipių fronte

2009-08-01T15:04:00.008+03:00

jau rugpjūtis???
... paklausė mano gera draugė.
Atsakiau, kad taip - jau rugpjūtis.
Tada sekė ilga pauzė ir ji tarė: jau ketvirtas kursas, nenoriu baigt universitetą.
Aš irgi dar tikrai nenoriu, bet laukia gražūs ir kupini jaudulio metai.
Mes baigsime archyvistikos meną, hipiai išeis į pasauly. Ir pažirs po pasaulį didieji fantazuotojai-kūrybininkai-neatrastieji atminties institucijų darbuotojai.
Baigsis minusų dėliojimas už ilgesnę pastraipą skaidrėje, fizikų valgyklos užkariavimai, Miesto IQ skaitymai, agurkėliai ir kola su X, baigsis nesibaigiantys plepalai ir nusišnekėjimai, nebematysim komfako įžymybių, bet mums galvoje ilgai skambės pirmame kurse išgirsta frazė "kaipo dokumentas" ir visi pirmi, antri ir treti momentai, poto sekantis pusvalandžio apibendrinimas ir viskas, kas slepiasi po žodžiu archyvas taip ir liks nesuprasta plačiosios visuomenės :))))

Pagaliau pagaliau - Užburbuliuotas Panevėžys!

2009-07-28T12:33:00.024+03:00

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

Burbuliadienis ir mano miesteee. Vyuuuuvyyyuuuu!
Po nuostabaus pirmojo burbuliatoriaus Vilniuje, kur teko sudalyvauti,
burbulai užplūdo ir mano gimtąjį miestą Panevėžį!!!

Ir ačiū linksmajai šeimynėlei, kurie pakavo vėją!!!
Gražumėlis!

O dabar laikas pasigaminti vėjo pakavimo įrankius ir juos išbandyti:))))

Skaitymai

2009-07-15T14:56:00.005+03:00

Kasdien - skaitymai. Nežiūrint į priekį ir neplanuojant.

Atostogos, gal kiek tingios, bet atostogos.

Apie Dainų šventę ir antikrizinę vienybę

2009-07-09T14:43:00.004+03:00

Dar ir šiandien aš žiūriu "Tūkstančio aušrų dainas Lietuvai" ir graudinuos...į sivaizduokit vaizdelį..., juk net tie nelemti dainų šventės anonsai mane sujaudindavo. O tuomet stadionuose, parkuose ir panašiai plūdo tik didžiulis džiaugsmas ir jaumas, jog TOKIOS šventės jau greit nebus. Ir viskas buvo tobula, nors buvo ir daug nežinios, darbo nuo ryto 9 iki kito ryto 4 valandos. Bet kasnakt/kasryt griūdama į lovą pagalvodavau - "Šiandien buvo nuostabi diena!".Didelės padėkos už darbą, visų beribis džiaugsmas, sveikinimai ir t.t. ir panašiai, jaučiu, kad kartojuosi, bet dar ir dabar nerandu žodžių viskam apibūdinti. Bet galiu įvardyti didžiausias smagybes, papunkčiui, nes kitaip nesugebėčiau, mintys šokinėja:
*puiku yra matyti gerus vadovus, kurie yra būtent tie kurie kai reikia griežti, o kai reikia atsipalaidavę, smagūs ir draugiški,
*įdomiausios renginių akimirkos būna būtent per repeticijas, tuomet užgimsta auksinės frazės:
-Yra toks atsitikimas.
-Kas nemato dirigento, tas groja tyliai.
-Čia ne džiazo festivalis, pamatėm kaip grojat- galit važiuot namo.
-Kas nežino kur eiti - šypsosi.
-Su Naujaisiais metasi [vidury nakties].
-Šluotų šokio sinchronas.
- ir t.t.
*visai smagu pralėkt pro sceną ekspromtu :)))
*Lietuvos folkloro šokiai ir dainos yra pasakiško grožio!
*Bangos per renginius yra wawawywa! Tada jau nebesvarbu, kas dedasi stadione, svarbu laiku atsistot :)))
*Šokėjų ištvermė yra beribė, vajėėėėj. Ir geriausia Šokių dieną visuomet žiūrėt per TV.
*Kalnų ir Vingio parkai yra pasakiškos vietos dainų šventėms.
*Eitynės yra irgi nuostabumas, sėdi ant stataus Tauro kalno šlaitai ir saugais, kaip nenukrist, bet svarbu visus pasveikint ir džiaugtis kartu.
*Lietuviams nesvarbi krizė, krimto dalyviai tai dešrigalį kokį, tai agurką, betką, bet svarbu TAS jausmas, jog dalyvauji.
*Pasveikinti visus labai lengva, juk taip smagu einant gatve išgirsti iš svetimo žmogaus "Su švente!"
*Braukti ašarą tekdavo dažnai... graudino skambios dainos ir jautrūs žodžiai.
*O latviai ir estai per dainų šventes prakalbsta lietuviškai.
*Labai nesupratau žmonių euforijos, kai pasirodė būsimoji prezidentė. Kolkas mano pagabą pelnęs tik buvęs prezidentas, kol akivaizdžių darbų nėra, kam šitaip sureikšminti?
*Mes dainų šalis.Taaaaip.
*
*
*
*O bendrai sudėjus Tūkstantmečio dainų šventė visus suvienijo.
*galbūt bus pratęsta.

********

2009-06-29T10:56:00.003+03:00

Aš nemoku atostogauti.Oooooo taip! Kad ir kaip beviltiškai ta skambėtų - taip ir yra. Tik prasidėjus atostogoms aš visdar jausdavau nerimą, kad reikia kažkur bėgti-lėkti, kad dar kažko neatsiskaičiau ir panašiai, o dabar gi va - mirštu iš nuobodulio, jau net rankdarbiai ir knygos nebepadeda... Skaičiuoju dienas iki dainų šventės nes tuomet vėl į Vilnių ir bent savaitei grįš mano įprastas gyvenimas. Nes dabar jis visisškai apsivertęs aukštyn kojom! dienomis ilgai miegu, o naktimis kaip kokia naktibalda neinu miegoti o jei ir prisiverčiu eit į lovą, tai praguliu atmerktomis akimis. Ir kiek minčių tada ateina, dažniausiai tokių, kurios neduoda ramybės.

Maža to aš panašėju į namų šeimininkę (tik valgyti dar nedarau), kasdien tvarkau namus, važiuoju į kaimą dirbti įvairiausių darbų.

Nevykdau sau duotų pažadų, o tai bene didžiausias minusas - nesimokau ispanų k., neskaitau knygų ir rankdarbiai kažkokie nevykę gaunasi, niekur nevažiuoju, nes planai vis griūva ir griūva, o ką jau bekalbėt apie planus pakeliaut į užsienį- kosmosas visiškas, neįmanoma misija.

Bet kuo galiu pasidžiaugti, tai vakar vakaru... Gamta kaip stebuklinga buvo, vaikščiojau basomis po dobiliukų pievutę, mačiau kaip skriadžioja ir prieš saulutę šildosi kamanės ir drugeliai, virš mūsų galvų praskrido gandras, ir prie miško pirmąkart šiemet ragavau žemuogių...

Viskas, kas baigias - grįžta į pradžią

2009-06-27T13:41:00.003+03:00

Atsibundu ryte ir suvokiu, kad esu viena namie ir, kad rytas prašuoliavo jau seniai - jau beveik pietūs. Tai matyt vadinama atostogomis, kurių visad laukdavau, bet joms atėjus pamirštu visus planus, turiu daryti visai netai ką norėčiau veikti, ir taip du mėnesius.
Dažnai suvokiu, kad tikrai esu atitrūkusi nuo to gyvenimo, kurį gyvenau dar visai neseniai - prieš tris metus. Bijojau viską palikt, atsidurt ten, kur viskas nepažįstama, bendrauti su tais žmonėmis, kuriuos matau pirmąkart gyvenime. Bet taip jau gyvenime būna, kad viskas dažnai apsiverčia aukštyn kojomis. Taip atsitiko ir man.
Kartu su visais pokyčiais atsiranda ir dideli įššūkiai, minėtieji baimės laikai (perdedu truputį) seniai praėjo, pamažu atsirado tie, kuriais pasitiki, atsirado mylima veikla, kuri yra tokia įvairiapusiška, kad žodis savanorystė viską taip gražiai sulipdo, kad net gražu jį ištarti. Taigi du metai prabėgo taip greit, per juos šitiek atradau, pamačiau, patyriau, suvokiau, tiek džiaugiausi, kartais nusivildavau, bet tada vėl atsirasdavo tai, kas versdavo netik save pačią, bet ir kitus motyvuoti. Ir tik dabar atėjo suvokimas, kad toji visų keikta Kultūros sostinė man davė tiek, kad tai nesulyginama su tais milijonais popieriukų vadinamų pinigais. Aš savanoriavau visuose VEKS renginiuose, buvau ir sniego dvasia medyje ir antspaudukų dalintoja, ir savanorių koordinatorė, ir vaikų auklė ir maisto vežiotoja ir biuro darbuotoja ir kurjerė ir t.t. sunku jau dabar ir išvardinti.
Galbūt ir gerai, kad tuos kelis metus nedirbau apmokamo darbo, turiu dėkot už tai mamai ir tėčiui, kurie mane remia ;) nes jei būčiau dirbusi, kaži ar tiek būčiau gavusi, kiek gavau iš savanorystės.
Dabar kai viskas baigiasi suprantu, kad tai galbūt nauja pradžia, nes mintyse kirba naujo idėjos ir planai.

Bus tęsinys.

Be pavadinimo. Pamąstymas.

2009-06-17T17:58:00.003+03:00

... kas šiandien vyksta?
naršau internete, peržiūriu draugų foto, mirkstu deviantart'e...

...ir svajoju, kas būtų, jei aš ten būčiau.
Bet kodėl aš ten būti negaliu, juk galių, bet kas tuomet prikausto mane štai čia prie kėdės, kas neleidžia pajust kėlionių džiugesio. Aš kaip visada nežinau, ir visia taikli tojo frazė "žinau, kad nieko nežinau".
Užkrėskite mane kelionėmis, prašaaaau!

Balų perdaug

2009-06-16T19:35:00.003+03:00

...tikrai perdaug kaip birželio mėnesiui. Atrodo turėtų būt gaivu, bet tos balos tik didėja, tvenkiasi ir nematyt galo lietaus kapsėjimui.
Sakot atostogos? Kolkas nesijaučia, viduje kažkoks keistas jausmas, kuris neleidžia atsipalaiduoti, o artėjantys pokyčiai sukelia dviprasmiškus jausmus, ir nežinia dėl ko.

Artėja didelės vasaros šventėe, kurios bus TOKIOS svarbios, kad matyt neteks daugiau gyvenime taip džiaugtis, va jų laukiu begalo bekrašto. O vasaros, kaip visada kaprizingos, kai planai griūva, kaip lietus pliaupia ir viduje didelė nežinia, bet gal ši vasara bus visai kitokia?
Laikau kumščius.

Dabar bereikia tik kavos ir pokalbių su mama, tada gal ir saulė viduje prasišvies.
Iki

Kai sesija dar nebaigta.

2009-06-11T17:09:00.003+03:00

Taip, mano sesija nesibaigė su lyg paskutiniu egzaminu. Kankinuosi su kursiniu, o liko nei daug nei mažai - ė dienos, žinau, kad man liko tik kąsniukas to kartaus dalykėlio, bet ar mano pažimys už rašto darba bus pagaliukas su nuliuku? Neaaa. Dėstytoja reikli, darbo daug, galva nebedirba.

O vakar buvo tikra teatro diena. Gavusi gražų aštuntuką už rusų kalbos egzaminą (paplokim!), nes visgi kartais man pusėtinai pasiseka egzaminų "loterijose".

Teatras, o taip. Ir pradžių trečiakursių LMTA aktoriukų spektakli "Žaliojo žąsinėlio teatras". Hm, visiška šyzaaaaa. Daug vulgarybių, nekokia, netgi baisoka scenografija, bet juk svarbu aktoriai, o jie šauniai vaidino!

Tada sekė pavėluoti pietūs ir visokių Vilniaus senamiesčio žmonių, bei gyvenimo keistenybių aptarinėjimas. Smagiai. Poto pasisėdėjimas su žvirbliukais Prancūzparkyje ir du keisti vaikinukai, kurie stebėjosi mūsų gera nuotaika, atseit krizės metu. Cha cha, nevykęs kabinimo būdas, vyručiai, o ir patys jie nekažkąąą :D

Poto į Menų spaustuvę! Ketvirtakursių egzaminas ir "Žvaigždžių kruša". tiek seniai besijuokiau, aktoriukai, ne, aktoriai jau puikiai vaidina ir verti LMTA bakalauro!

Teko atsisakyt pakvietimo alučio, nes gi, sąžinė mano didžiulė ie turiu juk rašyti kursinį... BEt ką jau čia, grįžau namo ir kritau miegot į lovą.

Tai tiek vakarykštės dienos. O šiandien pabudau išgirdusi geras žinias dėl būsto ir visądieną vargau su kursinių, liko nebedaug, bet laiko šiandien nebėra - ir vėl į teatrą!

Šįkart - DEKALOGAS!

Gero vakaro. Negaliu vėluot.

Apsiverkt galima, bet kam to reikia

2009-06-05T13:57:00.005+03:00

Kiekiena diena palydima su keistu jausmu. Neapibūdinamu.

Net nevisada suprantu šį pasaulį, bet net jei ir suprasčiau aiškiau nebūtų, nes...nes visko labai daug, daug daug daug.
Vakar sugebėjau atsiskaityti rusų k. pasakojimus, poto nueiti į rimtą firmą darbo pokalbiui, kuris buvo toks kvailas... nes nesuvokiu kam mane ten kvietė, tikėjosi matyt, kad nersiu stačia galva vien dėl didelių perspektyvų, kurios yra visisškai ne man. Nes net ir dideli pinigai manęs nenuves paskui kompiuterius ir dalykus susijusius su internetu. Esu ne tam, ir nereik man tų pinigų jeigu jau šitaip.

Mėnesį dirbau ne už pinigus, praktikavausi ir dovanėlės išeinant, padėkos ir geriausi linkėjimai bei kvietimai ateiti kavos, pasišnekučiuoti ir pan. man yra daug daugiau nei tūkstančiai, kurie ateitų po darbų padarytų be įkvėpimo, mechaniškai ir tik dėl pinigų, ne dėl proceso. Išėjau iš praktikos su braškių kvapu, ir palikau truputį tvarkos popieriuose... tiek tepadariau, o dėkota kaip už nežinia ką.
Ir taip nesinorėjo išeit, atrodo truputį pažinau žmones, o jau štai baigiasi laikas.
viską ką darau, dirbu stengiuosi daryt iš visos širdies, atidžiai ir sąžiningai, dovanoju šypsenas ir palinkėjimus ir visada mane išlydi taip gražiai, kad apsiverkt galima. Ir taip nebepirmąkrt. Kai užsiveria vienos durys - atsidaro kitos.
O birželis šis bus visoks...pirmiausia egzaminiukas, kursinis, tada lauksiu žinių apie du žmogiukus kurie ateis į pasaulį, tada galbūt hipiai-archyvistai sutiks Laurą su dainomis ir keliaus į pievas sesiją užbaigt, tada gal išvažiuosiu į įsimylėjėlių šalį ir į Leituvos rojaus kampelį - Nidą... Viską vasara pati sudėlios.

Einam muilo burbulų!

Досвидания!

Papildymas: du nuostabūs angeliukai gimė šiandien, sveiki ir gražūs! Plojam katučių ir siunčiam sveikinimus tėveliams!

o kaip toji ateitis?

2009-06-03T13:13:00.003+03:00

Kaip? ...a?

Kokia gi ji bus, įdomu visiems, bet sprendimai turi būti daromi dabar.

Kur aš turėčiau gyventi? Lėkdama ir griūdama suklydau, dabar vėlgi paieškų laikas, bet nieko nesiimu, gal dėl to, kad sąžinė liepia mokytis, nes gaila visą pusmetį dėtas pastangaspaleisti vėjais. Gaila.

Ir nežinau kaip spėsiu, naktim sėdėsiu, bet kągi, tam buvo isi metai...

Po didelių fizinių ir emocinių išbandymų, kurie gyvenime tau nieko nereikš, nebent tai, kad vertinsi ką turi, mokėsi suprasti sunkiai dirbančius žmonės ir žinosi, jog turi pakankamai kantrybės ir valios, laiku viską mesti ir tik tam, kad grįžęs sąžinės jausmas neužmigtų.

Kiekviena diena kaip įšūkis ir tai man patinka. Aišku adrenalino daug, nežinios dar daugiau. Bet kas mūsų nesunaikina - padaro mus stipresniais. Taip ir gyvenu lukštendama didesnes ir mažesnes problemas, kurios vėliau sukelia tik juoką, nes juk nėra taip blogai.

Ir man negaila to, kas baigėsi, nes laukiu naujos pradžios. Ir viskas bus,svarbu,kad tik būtų.

Laikykimės, nes atostogos bus... anksčiau ar vėliau.

Kaip truputis Indijos Lietuvoje dirba

2009-05-31T22:21:00.005+03:00

Ką aš supratau dirbdama tris dienas su indais (babajais, indusais ir pan.):
*kad neesu tokia laaaabai jau tolerantiška;
*kad rytiečiai prekeiviai meluoja įsijuosę ir neduoda nuolaidų;
*kad negalima duoti savo telefono nr. net ir darbo reikalais;
*kad trijų dienų nuovargis gali išvesti iš proto;
*kad esu kantri;
*kad esu verta gero darbo, nes zubrinu universiteto suolus ne be reikalo, ir turiu galvoje košės;
*kad vieni indai yra priekabiautojai, kiti perdėm nuoširdūs, kiti tylūs ir santūrūs, o kaikurie net showmen'ai
*kad lietuviai gali taip savus išmaudyti, kad ojoj...
*kad sunkus darbas mane išmoko vertinti tikrai svarbius dalykus;
*kad poilsis yra šventas dalykas man;
*kad lašelytis Indijos nuo šiol mane lydės (graži tunika, ir dvi skarutės);
*kad Indija tikrai niekada nebuvo ir nebus mano svajonių šalis;
*kad kultūrų skirtumai būna žiauuuuriai diedeli;
*kad svetimšaliai galvoja,jog lietuvės bukos ir iškart puls jiems po kojom;
*kad dirbti ą0 val su pusvalandžiu pietums yra absurdas;
*kad moku derėtis;
*kad turiu didelį sąžinės jausmą dėl mokslų;
*
*
*
*..... pratesiu, kai mintis sudėliosiu.
*
*

Tiuriuriu nuotaika ir kaip niekas niekada komentarų nerašo

2009-05-26T18:18:00.004+03:00

Aš dabar esu visisškoje nežinioje ir laikinumo jausme. Kartais sunku susivokti, nes nespėjų sugaudyti visko, kas vyksta. Ryte aš važiuoju dviračiu į praktiką (kartais) UNESCO, tada vieniši pietūs senamiestyje, nes mano draugeliai bohemiečiai-archyvistai yra Lost in translation... dingę kaip į vandenį, bet aš žinau kodėl - rašo kursinius darbus, todėl ramiausiai suvalgau pietus, paskaitau žurnalą, paredaguoju kursinį ir vėl keliauju praktikuotis. Padirbėjusi kelias valandėles vėl žingsniuoju senamiesčio gatvelėmis krimsdama obuolį, tada sulaukiu troleibuso, kur žmonės man pikti ir nemalonūs pasirodo, išlipu visada Vingio stotelėje, nes neprisijaukinu šitos vietos. Tada žingsniuoju į savo laikinąjį būstą, pasinervinu dėl gyvenimo sąlygų ir suprantu, kad dievaži... kiek man čia beliko. Aš pasiryžau permainoms ir tai svarbiausia... Bėgau nuo vilko ir sutikau mešką, bet tą mešką pergudrausiu ir viskas bus ok :) vakarais aš neiškenčiu ir išeinu kažkur ar į parką ar susitikt su kursiokėlėm, alučio. Rytais atsibundu anksčiau nei reikia, be viso to dar numečiau svorio, o sesija dar net neprasidėjo. Bet velniop, net jei mano kursinis bus blogai parašytas ir jeigu nepasiseks visokie planai planeliai, jei neparašysim projekto, jei nerasiu darbo, aš ištversiu, nes pati susikuriu permainas ir noriu išmokt gyvent nepriklausoma nuo nieko, tik nuo žmonių ir gerų emocijų, svarbu ne kur, o kaip gyveni, svarbu ne kaip atrodai, o kaip viduje jautiesi, nes tam, kad skirstum tau nereik sparnų... užtenka dangaus.

Pabaiga.

Quelqu'un M'a Dit.

P.s. balose dabar stoviu su guminiais batais, bet ateis ir basų kojų sezonas, tuoj tuoj, už 5 dienų.

Užrakintas dangus...

2009-05-20T17:36:00.002+03:00

..nebežiūri į mus.

Reiks truputį palaukt.

2009-05-11T22:42:00.002+03:00

Ką veikti, kai tau neprivalu persidirbti ir pavargti...Bet turi išlaukti, nors ir šimtai darbų vejasi paskui tave tik išėjus už durų į pavasarišką žvarbumėlį.
Bet visgi smagu pigius pietus skaniai pavalgyti, papliurpti apie nieką, pažiūrėti dailiokų (VDA) studentų atsiskaitymus, pasivaikščioti po Užupį, išgąsdinti prancūzę mergaitę užėjus į Galerą šiaip sau...pavaikščiot ant vos besilaikančio lieptelio, žavėtis senomis, aptrupėjusiomis sienomis ir mažyčiais jaukiais balkonėliais.Ir visa tai per pietų pertrauką, atsitraukus nuo praktikos. Gyventi Vilniuje smagiausia turbūt centre: Senamiestyje, Užupyje, Žvėryne. Šie rajonai iš istorijos atneša savo dvasią... pasakoja apie čia gyvenusius žmones, apie tai kaip jie statė savo smėlio pilis ir išėjo.
Gyvendamas dėžutėje šito nepajusi, ne ne ne. Bet visi mes iki šiol svajojam surast savo kampą, kur gerą pabūt ir pasikviesti trumpam tave (kaip iš dainos). Taip ir aš vėlgi pasinersiu į šitą paiešką, nors truputį suklydau paskubėjusi, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Vataip ir nekitaip!
Laukiam birželio, o dabar eime padirbėt UNESCO labui.

Ir visgi vasara būtų neprošal.

P.s.įsivaizduok tu man, galbus įrašas apie mano naują augintinį - žvirblį. Gerulis,bet apie tai kitąkart.

Judita yra nekažką.

2009-05-07T22:43:00.002+03:00

Judita, na išmok tu prisitaikyti prie permainų. Kartoju sau.
Bet niekaip neįsisavinu, kad viskas taip laikina, ir visokios patirties reikia. Permainos tik į gerą.
Bet jeigu švystelėtų toks mažytis spindulys aš turbūt atsipūsčiau, bet ne man vienai tamsios padangės ir dangūs tokie švino pilni.
Ne aš viena blaškausi, ne aš viena tokia lyg pametus palto sagą, ieškau aukštoje žolėje ir imu prarasti viltį ją atrasti...

Toks metas, netik man, bet visiems, suprasti tai sunku, nes kiekvienas mes egoistas.
Laikas apsidairyt ir nenukabint nosies.
Aš dedu didžiules pastangas, aš galiu, aš susitvarkysiu, aš gyvensiu taip, kaip noriu.

Kaip Judita bijo permainų.

2009-04-29T11:53:00.002+03:00

Seniai buvo aišku ,kad reikia keist gyvenamąją vietą. Prakalbus apie tai su šeimininke pasijutau kaip prasikaltus, bet juk nieko blogo aš nepadariau, viskas sumokėta ir pan.

Mane kaip šlapiu skuduru daužė suvokimas, kad pinigų visai nėra ir mano didelei svajonei išsinuomoti Žvėryne butuką ateina galas. Bet ne, aš ją atidedu kokiems metams ar iki kol susirasiu darbą.

Taip pripratau prie šio rajono ramybės ir žalumos, bei patogumo (gyvenimas centre, taip taaaip...), kad dabar vis nerimauju dėlto kaip apsiprasiu naujoje vietoje, kuri yra prie Vingio kino teatro. Viskas pigu, oki doki. Bet imu nerimauti dėl kaimynų, dėlto, kad kažko trūks, kad sunku, kad bus perdaug žmonių, kad rajonas man ne iš mieliausių ir t.t. Nors niekas matyt nesikeistų netgi jei susirasčiau kažkokiam kitam rajone butą. Jaučiu keistą stresą.

Dar prie viso šito prisideda "geros" žinios apie algų mažinimą ir t.t. Gal čia toji krizė, nes darbo niekaip nesusirandu... :(

Taip ir nesuprantu kas darosi, juk jei nepatiks gyventi galėsiu išsikelti, bet visada esu pilna abejonių ir nejaukumo, nes kolkas Vilniuje dar niekur nesijausiu kaip namie... nebent, nors nežinau...Taip yra, esu pripratus čia gyventi, bet kol savo neturėsiu tol taip ir bus...

Na o dabar laikom kumsčius, kad į naują būstą įsikelčiau jau šio mėnesio viduryje ir šauniai įsikurčiau, nes kambarys didelis ir erdvės daug bus, kad kaimynai būtų ok ir kad nebūtų visokių nepatogumų.

Va.

Labas, pavasari.

2009-04-24T14:28:00.002+03:00

Ir kaip dabar liūdėt, ir kaip? Na nebent reikia kartais papanikuoti dėl mokslų nes atsiskaitymų bei rašto darbų lavinos, kuri per visus tuos metus pirma tokia intensyvi ir nevaldoma :)))

Bet ką jau čia, pusė šito jau įveikta, liko nedaug, reikia tik pastangų, kantrybės ir susikoncentravimo.

Dabar kaip niekad malonus pėščiomis keliaujant per žaliąjį Žvėryną gurkšnoti ledinęmoką ir nesirūpinti dėlto, kad skauda gerklę, juk praeis...

Dabar smagiau pralėkt su dviračiu nei su mašina ir t.t.

Žmonės daugiau šypso ir tiesiog nieko nesitikėdami keliauja siauromis gatvelėmis senamiestyje kur akys veda. Pasivaikščiojimo malonumas, jį atradau tik pradėjusi studijuoti.

Nežinau, ką tiksliai šituo įrašu noriu pasakyti, o juk ir nesvarbu ,nes jau pienės žydi ir aš ploju katučių pavasariui.

Pa-ga-liau!!!

Jie nežinojo, kaip ir aš

2009-04-21T21:50:00.002+03:00

Vieną saulėtą dieną stovėjau priešais nedidelį veidrodį. Estetikos mano būste mažai... Juk čia ne mano namai, aš čia laikinai, nors viskas juk žemėje laikina, tai kam sureikšminti kiek ir kam. Taigi stovėjau ir žiūrėjau į savo atvaizdą ir viduje taip negera buvo. Ne, tai ne vizualūs dalykai, jaučiau, kad viduje kažkas yra, toks keistas jausmas, kai žinai, jog turi padaryti, ką ilgai atidėliojai. Tai nėra vienas, kažkoks realus dalykas, tai daug visko pavadinimu ‘Reikia keistis‘. Ir tai aš bandau pakartoti kiekvienąkart po kažko skaudaus ar po kažko didžiai džiaugsmingo. Bet niekada nepavyksta, nerandu to savyje, ko ieškau. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, manau nereikia stačia galvą viską kardinaliai keisti, o taip ir negalėčiau, neesu iš tų žmonių, kurie trenkę durimis kuria naują pasaulį. Mano pasaulis gal ir netobulas, bet man brangus, tačiau pasikeitimų jame reikia. Kokių? Aš kaip visada nežinau, na žinau, bet nenoriu to viešai trimituoti, tai yra abstraktu ir skirta tik man. Todėl sunku pasakyti, kas blogai, ko tu nori, kai pats savyje nesuformuluoji iki galo ir nenusipieši mažo minčių žemėlapio, kaip tikslą pasiekti. Bet juk supratimas, kad gali būti geriau yra pirmas žingsnis į tobulėjimą....
Be pabaigos.
Kita teksto dalis yra mano galvoje. Ji per daug paini, keista, nesuprantama... Todėl neverta.

Gero vakaro...

Pabaigai padainuokim:
In the end, there was no one to see<...>
No one was searching,
No one knew he was missing...
Can I keep him?
He followed me...

Atsitiktinumai arba neriu į jūrą

2009-04-11T23:30:00.002+03:00

Visdar negaliu patikėti... Mintyse rezgu planą pažiūrėti filmą, nors ir vėlu... Numetus visus likusius darbus, pasidariusi kavos (nors jau beveik vidurnaktis) sėdžiu kambaryje ir karts nuo karto nulekiu pas sesę į virtuvę pasižiūrėt kokių velykinių grožių turėsime ant stalo.

Jau norėjau kompiuteryje įsijungt filmą "Mar adentro", kas lietuviškai skambėtų "Jūros gelmėse", ir stabteliu, ėėėch, gal ne šiandien, juk vėlu, filmas ne anglų, ir ne rusų kalba, o ispan, teks įdėmiai klausyti. Gal ne.

Įsijungiu televizoių ir girdžiu efektingą filmo pradžią (kurią jau anksčiau mačiau), dabar jų negaliu atkartoti, bet tai gražiai prasideda.

Ir štai suprantu, kad žiūriu tą patį filmą kurį planavau, gal vis dėlto verta?

Juk filmas pats prašosi :)

Taigi labanakt, laikas filmui.

Makaliūzė.

2009-04-09T23:25:00.003+03:00

Aš negaliu pailsėti, nuolat jaučiu įtampą.
Kursini neopradėtas, teisės tyrimas po truputį visgi juda, pristatymo administravimo lyginamajai analizei nėra, projekto sąmata dar neužpildyta.
Informacijos teisės koliui dar pusė medžiagos net neperversta, komunikacijos teorijos koliokbiumas irgi kažkur pro rūką...

Ar aš tinginė, ar nemoku planuot laiko, ar esu pervargus, a...?
Judu vos vos.
O jau tuoj Velykos...
Gal pabėkim?

J.

Ar kadanors?...

2009-04-07T23:50:00.004+03:00

..aš būsiu undinėlė?
Nenoriu iškeliaut taip mažai jautusi, mačiusi, girdėjusi ir t.t.

Keistis,keistis, keistis.
Rutinos perdaug, planavimo perdaug, atsakomybės, pareigos irgi perdaug.
Kaip išmokt gyvent šia diena ir grįžt prie to nuo ko mes visi pradėjom?
Laisvės, lengvumo, saulės, nerūpestingumo, spontaniškumo, šypsenųųų man reikia.
Kas taip mane apdovanos, kaaas?
...
Nežinau.
Labanakt.

Ar aš jau užaugau?

2009-04-04T20:56:00.000+03:00

Nepasistiebusi dar negaliu pasiekti, 4 milimetrai...
...

Aš ant pirštų galiukų.
Aš, Judita,

dažnai pamirštu kiek man metų, apsipilstau arbata, vaikštau su rūgpienio ūsais, dažnai suklumpu, užkliūnu už vienintelio akmenėlio kelyje, kartais mane gali pravirkdyti gražus vaizdas, prasminga muzika, sukrečiantis filmas, niekada nesu skridusi lėktuvu ir baisia bijau aukščio...

Aš... kartais praguliu visą naktį atmerktomis akimis, aš nemoku prižiūrėti gėlių, jos nuolat nuvysta... Tada vežu jas į reanimaciją, pas mamą, tada jau ir nebeparkeliauja mano žaliukės atgal...
Be darbo kalendoriaus pusę dalykų pamirščiau, nieko nesuprantu apie verslą ir nenoriu, nes neįdomu...
Nuolat atrandu įpatingus žmones, iš kurių gaunu daug, moraline prasme... jie mane įkvepia, padrąsina ir pralinksmina.

Turiu sesę, kuri kepa pačius skaniausius pyragus pasaulyje, mes pasipykstam kartais, bet ji mano mažiūtė.
Gal kada pratęsiu tokias a la išpažintis, apie save. Nežinau,bus matyti.

Niekada nemokėjau įdomiai rašyti, o niekad rimtai ir nerašiau. Jau ir dabar atrodo, kad šitas įrašas nuobodus. Bet ką jau čia... Rašau, kad rašyt.

O dabar Juditaitė eina pyragiuko, niam!