Jaučiuosi šimtą kartų geriau, atsigavau morališkai, ko negalima pasakyti apie mano fizinę būklę - t.y. peršalimas ir kojų nuospaudos lydėjo mane visą kelionę, kakur Brigės miestuke man svaigo galva ir nebesusivokiau kur esu, bet pasiryžau aplankyti viską lygiai su savo kelionės draugais, taigi vienintelis praleistas smagumas buvo pasiplaukiojimas Briugės kanalais ir Damme miestukas.
Taigi apie kelionę. Oficialus kelionės tikslas buvo vizitas i Europarlamentą. O neoficialus tikslas buvo aplankyti visas Beneliukso šalis.
Bandysiu viską nupasakoti dalimis, nes vienu prisėdimu nesugebėsiu viso minčiu koncentrato išlieti.
Kelionė prasidėjo ankstyvą spalio rytą, kuomet susitikome visi prie Operos ir Baleto teatro. Visi gavome paskirtas vieteles autobuse ir iškeliavome Lenkijos link. Kas miegojo, kas susipažinti bandė, kas žiūrėjo į pro langą skriejančius Lietuvos tolius.
Pasiekę Lenkiją visi pabudome, suprask kelionė prasideda!
Lenkijos keliai yra tragiški ir tuo teko vėl įsitikinti, miegoti buvo neįmanoma, na bet visi plepėjomes, susipažinėjom ir panašiai, taigi miego nesinorėjo. Pasiekę pietų vietą visi supuolėme į valgyklęlę, kur meniu rašomas tik lenkų kalba, taigi apgraibom užsisakėme barščių, kurie vėliau mus nustebino nes buvo su virtinukais, mes nebūtųmėm mes jeigu neužsisakytumėm dar vieno patiekalo (nors aš juk niekad nesuvalgau net pirmojo patiekalo, bet kvailumui nėra ribų). Antrasis patiekalas buvo gigantiški 'kotletai', kuriuos susipakavome į dėžutes ir valgėme kažkur Vokietijoje kitądien, bet draugė su sese man patarė nevalgyti, nes manasis skrandis tai jau tikrai tokio maistelio nepriims.
Taigi pirmoji nakvynės vieta buvo tokia so so.
Kambariai normalūs, bet lovos palūžę kažkokios, bet kaip kam pakliuvo ir puikiai išsimiegoti. Kiek pasilinksminę, pažaidę šaradas nuėjome miegoti, nes laukė ilga kelionė per Vokietiją. Ryte išriedėjome pas vokietukus, nieko įpatingo neįvyko, tik nusipirkome nukainuoto alaus už tualetų taloniukus ir visą kelią iki Liuksemburgo žaidėme UNO. Įsivažiavę ėmėme lošti iš alaus, t.y. kas laimi - gauna papildomą alaus butelį, o kas pralaimi - vaišina visus alumi. Bet vėliau viskas pasisuko taip, kad pralaimėjo Giedrė ir mes Belgijoje gėrėme ne laimėtą alų , o sangriją už kažkiek eurocentų pirktą, toji sangrija po belgiško alaus buvo totalus kompotas ir ją vienu ypu išmaukėme. Kuomet vakare pasiekėme polsio "oazę" t.y. pietų vietą, bėgte nulėkėme į "LIDL" parduotuvę, kur paliau n eurų, nes prisipirkau guminukų, šokoladų ir kitokio vokiško gėrio. Beje, kalėdinis vynas Vokietijoje kainavo 1 eurą, kas mus žiauriai masino, bet pasižadėjome nepirkti vyno, nes juk važiuojame į belgiją, alaus šalį ir vyną pirksime tik grįždami į Lietuvą - lauktuvėms. Šalia supermarketo sutikome lietuvę, gyvenančią Vokietijoje, ji taip emocingai puolė mus glėbesčiuoti ir netvėrė savame kailyje, kad keistai pasijutome, bet juk smagu lietuvę sutikti pas vokietukus.
Vokietijos tuneliai man neleido skaityti, dar skaityti ir miegoti neleido autobuso pažibos, pramintos Žuvėdromis, nes visą kelionę jie leido štai šią dainą, kuri vėliau tapo mūsų himnu:
Liuksemburge nakvojome viešbutyje "IBIS", aišku vaikinai turėjo savo pavadinimo interpretaciją. Tai buvo superinis viešbutis su lounge znmis, kambariai labai jaukus ir taip toliau. Netikėtai kažkas mestelėjo mintį važiuoti į naktinį liuksemburgą (gyvenime prie oro uosto, tai kelias netoks ir artimas), musų neatbaidė net mintis, jog teks grįžti taxi į viešbutį, nepamirškite, kad buvome pačioje brangiausioje šalyje Europoje.
Taigi naktinis Liuksemburgas pasirodė kiek šaltokas, bet kadangi autobuso vairuotojas buvo labai paslaugus, tai net sušuko tada, kai mums reikėjo išlipti. Ir štai mes atsidūrėme Liuksemburgo senamiestyje, visi tik aikčiojo nuo pastatų grožio, pagarbios tylos, nors žmonių gatvėse buvo tikrai daug. Centre atradome tobula vaikų žaidimo akštelę ir žinoma joje pašėlome, kaip bepročiai, bet nič niekas į mus kreivai nežiūrėjo. Paklajoję po naktinį Liuksemburgą, pašėlę vaikų žaidimų aikštelėje atsiskyrėme nuo grupės, t.y. aš, sesė, Inga ir Giedrė ėjome medžioti taxi, klausinėjom daugelio bet visi mažiau 30 eurų nesiūlė, na bet mes nepasidavėme ir pasileidome pėsčiomis link mūsų viešbučio krypties, manėme sutaupysime bent keletą centų. Sunkiai susišnekėjome su taksistų, nes jis mums šnekėjo pusiau liuksemburgietiškai, pusiau prancūziškai, tai pasinaudojome popieriu ir pieštuku ir parašėme jam, kainą ji sutiko, bet dar kažką pridūrė, bet mes nesupratome, o pasirodo jis sakė, jog nuveš už 22 eurus tiek , kad rastumėm oro uosto kryptį. Taigi lėkėme su vėjeliu 90-100 km/h greičiu per Liuksemburgą, gyvenime su taxi tokiu greičiu neskriejau. Ir susimokėjome 22 eurus. manau tai brangiausia kelionė taxi ever.
Grįžę griuvome į lovas ir aš daugiau nieko nebepamenu kaip nukėblinau į lovą.
Ryte atsikėliau, kai išgirdau desperatišką Kristinos riksmą, kad vėluojame į pusryčius, bet mes tokiu turbo greičiu viską spėjome, kad nulėkėme į kavinukę ir karališkai papusryčiavome, bet taip karališkai daugiau niekur per visą kelionę nevalgėme.
Liuksemburge turėjome puikią gidę, ji dirba Europos parlamento leidykloje, mokosi liuksemburgiečių kalbą ir baigė gidų kursus liuksemburge, beje - ji lietuvė ;)Tikra trepsiukė, nes turėjo keistą įprotį vis treptelti koja, kas kaikuriuos bendrakeleivius vedė iš proto.
Ką aplankėme nepasakosiu, viskas matosi nuotraukose. Bet kas įsiminė iš Liuksemburgo tai milžiniškos kainos, žmonės trumpomis rankovėmis, kai lauke tik +2 šilumos, tai, kad liuksemburgiečių vaikai mokosi dažniausiai 5 kalbas mokykloje ir dauguma žmonių gyveną Belgijoje, o dirba Liuksemburge, nes pragyvenimas super brangus. Taip pat mažam lapukyje užsirašiau liuksemburgiečių moto: "Mes norime išlikti tokie, kokie buvome", jiems visiems labai svarbu išsaugoti kalbą ir istoriją, nes tai juk nykštukinė valstybėlė.Liuksemburgo skardžiai, studentų sodai, vedukai ir jaukumo jausmas man paliko labai puikų įspūdį.
Vaizdai:
