Aš nemoku atostogauti.Oooooo taip! Kad ir kaip beviltiškai ta skambėtų - taip ir yra. Tik prasidėjus atostogoms aš visdar jausdavau nerimą, kad reikia kažkur bėgti-lėkti, kad dar kažko neatsiskaičiau ir panašiai, o dabar gi va - mirštu iš nuobodulio, jau net rankdarbiai ir knygos nebepadeda... Skaičiuoju dienas iki dainų šventės nes tuomet vėl į Vilnių ir bent savaitei grįš mano įprastas gyvenimas. Nes dabar jis visisškai apsivertęs aukštyn kojom! dienomis ilgai miegu, o naktimis kaip kokia naktibalda neinu miegoti o jei ir prisiverčiu eit į lovą, tai praguliu atmerktomis akimis. Ir kiek minčių tada ateina, dažniausiai tokių, kurios neduoda ramybės.
Maža to aš panašėju į namų šeimininkę (tik valgyti dar nedarau), kasdien tvarkau namus, važiuoju į kaimą dirbti įvairiausių darbų.
Nevykdau sau duotų pažadų, o tai bene didžiausias minusas - nesimokau ispanų k., neskaitau knygų ir rankdarbiai kažkokie nevykę gaunasi, niekur nevažiuoju, nes planai vis griūva ir griūva, o ką jau bekalbėt apie planus pakeliaut į užsienį- kosmosas visiškas, neįmanoma misija.
Bet kuo galiu pasidžiaugti, tai vakar vakaru... Gamta kaip stebuklinga buvo, vaikščiojau basomis po dobiliukų pievutę, mačiau kaip skriadžioja ir prieš saulutę šildosi kamanės ir drugeliai, virš mūsų galvų praskrido gandras, ir prie miško pirmąkart šiemet ragavau žemuogių...
