2010 m. sausio 27 d., trečiadienis

Apie kelionių alkį




















Po įvairiausių filmų, kai veiksmas vykstam tam tikrame mieste susikuri kažkokį įspūdį apie tą vietą. Jau seniai man Barselona yra persipynusi su šimtu įvairiausių iškarpų iš filmų,nuotraukų ir kt.

Kol nepakeliauji nors šiek tiek, tai tos kelionės atrodo kažkoks pinigų mėtymas, bet tai taip kvaila. Nėra nieko nuostabiau už keliones...

Dažnai prisimenu žolės kvapu pritvinkusį Amsterdama su daugybę dviračių, kur dviratininkai tokie nervingi, ir pasiklysti Amsterdame manau sunkoka. Tos merginos, raudonuosiuose žibintuose, kurios abejingų nepalieka, o mane, nors ir žinančią kur eisiu vistiek šokiravo. Šį miestą reikia pajusti, jo nuotaiką ir žmones. Abejingų, kaip ir minėjau - nelieka.

O kaip gi Europos sąjungos širdimi vadinamas Briuselis? Su didžiule aikšte, kurią išvydę visi tik susšukom" vaaaaaaaaaaau...":) Ir ta skanutėlis alus, visokiausių skonių, o kur dar belgiškos bulvytės (kurias bandėm gaminti Lietuvoje, bet deja nepavyko:) plius tobuli vafliai su cukraus gabaliukais, mmm... Taip žavėjausi pardavėjais kalbančiais prancūziškai, ir jaukiomis gatvelėmis, o sendaikčių turguje nusipirkau segę-raktelį su Eifeliuku, kaip priminimą apie būsimą kelionę netolimoje ateityje. Visai čia pat esanti Ryga įsimins kaip griežtas miestas, su minimalia Kalėdiška nuotaika ir daugybe hostelių. Ten bene daugiausia klubų aplankyta, jie ten visi vienodi ir keisti, lygiai taip kaip gėrm pasirinkimas. Ir čiliakas ten ir maxima ir visa kita, ką ir mes turime. Labai labai seniai buvau Jūrmaloje, ten va tikrai jauku, labai primena vilnietiškąjį Žvėryną - daug namų-medinukų, su bokšteliais, visur pušaitės ir jūra visai čia pat.

Dar už viską smagu susipažinti su vietiniais, o tai manyčiau neišvengiama :) Pasitaiko įvairiausio plauko žmonelių, nuo tokių, kurie pernelyg įkyrūs ir nors imi juos ignoruoti jie tavęs nepalieka, kiti labai nuoširdūs ir džiaugiasi tuo, kad atvykėliai žavisi jų  šalimi, o dar kiti tokie pat atvykėliai smagiai įsilieja į keliaujančiųjųgretas ir tiesiog blaškosi mieste :) Kartais netenka susipažinti su vistiniais, bet iš kitų pasakojimų sužinai, jog jie gyvena uždaroje savotiškoje bendruomenėje, su savais papročiais ir kitomis įdomybėmis, o toks gi pasirodė Liuksemburgas, įspūdingas miestas ant skardžių, kur bažnyčių ir bankų bokštelių smailės kutena lėktuvams pilvukus :))))

Padrikas mano pasakojimas gavosi, bet kelionių alkis yra toks koks yra, dabar svajoju apie saulėtą Barseloną su Gaudi grožybėmis bei rudenėjantį Paryžių. Ką gali žinoti, gal pasimaišys ir Londonas, gal stokholmas... ką gali žinoti.

Kaip sakoma, kad tik būtų darbo ir už ką keliauti. Daugiau viskas bus tik puiku!


2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Gerai, kad yra kas palaiko: Skype

 Rami kai burokėlis: tai tada eik miegot, brangenybe
Rami kai burokėlis: as esu tikra, kad au ismokai tiek, keik reikia
 Dita ir Kristina ﺕ: negaliu
Dita ir Kristina ﺕ: rasysiu dar rasineli, nes reik i egzamina atnest
Dita ir Kristina ﺕ: ir mokysiuso pasakot
Rami kai burokėlis: oho
Rami kai burokėlis: nieko sau egzaminai
Dita ir Kristina ﺕ: cia laisvojo dalyko
Dita ir Kristina ﺕ: zinai kokio?
Dita ir Kristina ﺕ: vadinas 'ivadas i sventaji rasta'
Dita ir Kristina ﺕ: :D:D:D
Rami kai burokėlis: ou dzyyyyzzzzsss
Rami kai burokėlis: tiesiogie to zodzio prasme

Dita ir Kristina ﺕ: ahaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa

Jetus, kaip pakele nuotaika Soja :)


p.s.

Rami kai burokėlis: sėmkės tau
Rami kai burokėlis: :)

Daug nuveikti...


... galima tik man esant Vilniuje. Panevėžys yra kito laiko dimensijoje, ten aš ilsiuosi ir nieko neveikiu. Tačiau kaip jau šimtąkart minėjau Vilniuje aš kaip užsukta.

Vakar - grįžau į Vilnių ir pradėjau mokytis egzaminui. Tiek tos dienos ir tebuvo.

Šiandien - ryte laikiau politinių teorijų egzaminą, tikiuosi pasisekė, nes prirašiau tikrai daug, aišku ne kiekybėje slypi kokybė, bet bet - tikiuosi mano pamąstymai apie nacionalizmą ir ką konservatizmas gali duoti šiuolaikinei visuomenei dėstytojai patiks. Beje, smagybė - nekantrieji rezultatus gali sužinoti paskambinę dėstytojai į namus (!). Po egzamino išskubėjome paskanauti kava į Coffee Inn'ą, aš sumokėjau net 9 lt ir sausainio kaip visada nebaigiau valgyti. (Vilma, Deep forest Latte netokia skani kaip Gervuoginė moka:). Pašnekėję apie mums gresiantį gyvenimėlį su kursioke patraukėme į rotušę, nes ten gi vyko seminaras" Patirtis'09". Labai šauniai praleidom laiką, o ir žinių Rsv srityje gavom; labai patiko to pačio Coffee Inn'o Nido prezentacija, beto pasirodė ir Tymo turgaus iškomunikavimo strategija. Įsitikinome, jog kvapas tikrai gali komunikuoti (tą išokom per Ryšių su visuomene paskaitas), deja ši komunikacija dažnai, taip pat ir šiandien nuteikė neigiamai :)))

Poto su kita kursioke aplankėme labai gražią vintage parduotuvėlę, kurioje vos nenusipirkau šventinės kuklios suknutės, ėt, kai pagalvoji reiktu dėl rūbų pastambėt, bet gal geriau ne, ačiū. O ji tokia kukli-graži ir vintage, sidabro spalvos, man būtų idealiai tikus. Tiek jau to, džiaugiuos, nes neišleidau 40 lt.

Poto bepėdindamos į troleibusų stotelę užsukom į "Jūratės akmenėlius", o tai jau žinoma nieko gero nažadėjo man, tokių dalykų gerbėjai. Sumeistravau super segę mamai, ji tokia santūri, tačiau puošni ir labai patiks mano brangiausiajai ir mylimiausiajai. Rinkau viską gal valandą, o segė tokia paprasta, tik iš 8 akmenėlių, tiksliau spalvoto stiklo ir kelių Swarowsky kristalų. Laukiu nesulaukiu kada galėsiu padovanoti.

Grįžau namo sušalusiomis kojomis, tačiau greit atsigavau ir pasigaminau vakarienę, tokią gurmanišką - dešrelės su daržovėmis :))) Dabar turėčiau rašyti rašinį rytojaus egzaminui apie Bažnyčios mokymą apie Bibliją ir ruošti pasakojimą apie Žmogų iš knygos "Pašnekesiai apie Bibliją". O taip, aš sugebu prisirinkti keisčiausių paskaitų, šituo tai nesiskundžiu nie-ka-da :)

Taigi, gal laikas pradėti mokytis??? Na, tai įkalam kavutės ir į darbą.

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Belerberda


Kol balaganas dedasi mano blog'e, lygiai taip ir gyvenime. Jokių čia subtilybių nėra. Kažinkaip nuolat bandau save disciplinuoti, bet bet...

Koldėl gi toks pavadinimas, o gi todėl, kad save galėčiau pavadinti maža nepasisekėle arba nevykėle :))) Savikritiškai čia taip.

Pradžia būna graži visus planus,darbelius ir visą kitą aš susirašau lapelyje, užrašinėje ar darbo kalendoriuje. Suskirstauviską dienomis neilgam laikotarpiui. Iš pradžių aš daug ilsiuosi ir nesvarbu koks metas, žiema,vasara, sesija, atostogos - visiškai nesvarbu. Ilsiuosi ir tada gimsta mintis atlikti darbus, tuomet imu imituoti veiklą, oj kaip puikiai man tai sekasi. knygomis apsikrovusi mėgstu pasėdėti, taip susikurdama palankią darbui atmosferą, bet slenka dienos ir imitacija virsta visiška iliuzija. Lieka 2-3 dienos ir aš didžiuliam strese, kad niekas nedaryta, tuomet desperatiškai imu mokytis/dirbti ar pan. Bet šįkart iš tikrųjų. Pradžioje viskas tvarkoje, bet tuomet aplanko visiška neviltis, imu nervintis ir nerimauti, o tai tikrai nepadeda darbui. vĖliau gi surimtėju, dar kažkas mane pamotyvuoja, paskatina ir tikrai pradedu dirbti, bet bet, nebūčiau aš jeigu spausdintuvo neužkirščiau, jeigu nepramiegočiau ar šiaip kokia "smagi" staigmenėlė nenutiktų. Kadais per skubėjimą į egzaminą išlėkiau su prie palto prisikabinusia pakaba, pamirštu daiktus ir tenka grįžti, o tai žinoma reiškia pavėlavimą ir atsiprašinėjimų virtinę; dar dažnai įsėdu ne į tą autobusą, daug ką pražioplinu ir pan. "Surinkti" visus pakelės akmenukus aš tikrai moku (dažnai užkliūvu, niksteliu koją,paslystu ir pan.). Rankas apsiplikyti ar bent apsipilti taip pat mano prekinis ženklas.

Taigi moralas labai paprastas - esu kokia esu, dažnai pykstu ant savęs, bet prabėgus toms nevilties minutėms vėliau iš to gardžiai pasijuokiu. Juk aš esu Ju-di-ta :)

2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

-------

Jau buvau susiruošusi rašyti, bet išgaravo visos mintys, kaip kad visada man ir būna.

 


2010 m. sausio 10 d., sekmadienis

Filmai arba tiesiog muzika


Kupinas pozityvumo ir milžiniškos muzikos galios :)

Labai mielas filmas - August Rush. Apie berniuką ieškantį savo šeimos pagal muzikos garsus. Pakėlė nuotaiką. Vistik tikiu, kad muzika gydo ir pakelia ūpą, kai reikia nuramina. Muzika - tai diskusija be pabaigos, tai kiekvienas žmogus su savo skambesiais, mėgstamais ir nemėgstamais, šimtai milijonai milijardų pustonių ir tonų, intervalų,pauzių ir ritmų. Tai viskas, kas aplink.

Noriu namo, noriu tiesiog imti fleitą ir pagroti. Man labai labai reikia.


Labanakt.

Muzika nakvoja čia.


Dublis du!

Muzika visur visur, aplink, nuostabu!!!! Šiandien žiūrėta - "Ray", kaip gi aš anksčiau nepažiūrėjau. Nuostabu.

Ir dar! žaisti UNO su mama ir tėčiu yra wawywa ;))))


2010 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

O taip! Mokomės


Dievaži, kaip man patinka mokytis ryšius su visuomene, o mokytis man patinka retai.
Užsileidžiam muzikėlę, skaitom knygą "Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene" ir dedames viską į galvą.
Džiaugiuos archyvo himnu (mano kursiokai tokie kūrybingi). Rengsim visiškai nuostabų atsisveikinimą su dėstytojais (ateity). Paslapčių neišduosiu, nes tai bus wow!

"Archyvas griūna- man liūdna,
žmonės jį palieka-bylos liūdnos lieka..."

MAn gera nuotaika.Ate!

P.s.Maestro muzikąąą. 

P.p.s. be hold! Ponas Bynas su akiniais Jus sveikina:)))



2010 m. sausio 6 d., trečiadienis

Vilnius

[perspeju,daug ramatikos klaidu, veliau pasitaisysiu, o dabar tegu apsviecia mane mokslo sviesa :)))]

Jau ketvirtus metus gyvenu Vilniuje. Taigi kaip ir kas ir kodėl.

Iš savo mažojo Panevėžio megaičiukė 2006 m. atvažiavo mokslų krimsti į sostinę.
Tada viskas pirmakursės akimis viskas atrodė taip baugiai - "nuostabioji" N. Vilnia, bendrabutis su idiotiškiausiomis taisyklėmis, šalia gyvenanti truputį šizofrenikė kaimynė, kelionės į universitetą pro kaimus kaimelius, kursiokai, kurie atrodė tokie svetimi, tas visas akademinis gyvenimas buvo ne man. tik ir svajodavau apie penktadienius ir keliones namo į savo gimtą miestą.

Bet viskas keičiasi.
Vilnius tapo mano namais, čia jauku, čia gali išeit tiesiog pasivaikščiot (šito malonumo anksčiau nepažinau, nes Panevėžyje tiesiog nėra kur pasivaikščioti, tais laikais buvo ir nesaugu ir keista), čia geriausi draugai, čia begalės veiklų būtų, čia mano šimtą kartų keiktas Komfakas, kuris vis dėlto man daug daug davė, čia būta daug nuotykių, naktinėjimų, linksmybių, gražių akimirkų, daugybė mielų pažinčių, daug galimybių (visomis prasmėmis) ir t.t.

KAs man čia patinka, na iš eilės- pirmiausia vietos:
-Vietos. Senamiestis, kur kartais tiesiog vena einu pasivaikščioti, pravėdinti smegenis, Vilnelė, bohemiškasis Užupis, visi Vingio parko takeliai, kiekvienas suskaičiuotas, apžiūrėtas Žvėryno medinis namukas, dviračiais išraižyti keliai į Bemontą, Pučkorių atodangą, Markučius. O kur Žalieji ežerai, ta pasakiško smaragdo vandens vietelė, Verkių rūmai ir apžvagos aikštelė, kur tie junk food'o suvalgyta.
-Kavinės, švenčių vietos ir šiaip. Turbūt daugiausiai laiko per 4 metus aš praleidau Saulėtekio miškų tankmėje - universitete. visos auditorijos iki skausmo žinomos, fizikų valgykla su skaniu maistu, naujoji prabangi valgyklą, Jungiamieji rūmai, kur žinom visus kavos, saldumybų bei sumuštinių aparatus (pastarasis dingo mūsų nelaimei), ir žinoma biblioteka, kur ilgai neužsibūnam, mes juk ne teisininkai, mes informacijos ir komunikacijos būsimieji specialistai, mes gal daug ko nežinom, bet kur rasti informaciją apie reikiamus dalykėlius išmanom.
Labai svarbu paminėti Ingos, Justės butus. Kur daug švenčių prabėgo, ačiū ačiū už pastogę vakarams su vynu, hipių šėlsmą ir angelų sąskrydžius.
VEKS biuriukas - ten mano daug būta, daug kalbėta, juoktasi, daug darbų padaryta (!), daug pažinčių, gerų draugų, daug idėjų ir giliai giliai įskiepytas savanorystės jausmas (turbūt visam gyvenimui). Daug ko išmokau visomis prasmėmis, ten visko daug daug daug, ir ačiū ačiū ačiū.
Teatrai. Mažasis teatras yra mano mylimiausias, bet paradoksalu, jog jame mažiausiai buvau, Menų spaustuvėje aš dažnesnis svečias Savanorystė vėlgi) ir dar Nacionaliniame dramos teatre žinau puikiuosius laiptelius, nuo kurių viskas matosi.
SALTES rūsiukas. Oj kiek žaidimų ten sužaista, et laaaabai labai tikiuosi,kad ten gims dar daug puikių iniciatyvų. Pirštai sukryžiuoti.
Slaptos vietos. Kaži ar jos tiek slaptos kiek norėtųsi, bet netokios gausiai lankytinos tai tikrai. Tai Neries krantinė ties žvėrynu, praeityje mano dažnas kelias namo; tai ir Vingio pasko Sveikatingumo takas, kuris kaži jau ar toks "sveikas" - šiukšlės, krūmynai and stuff, bet ten gimė Homo šiukšlinijus:))) Bernardinų kapinės giliai giliai užupyje, tiesiog ramybės oazė, kiek raupoka vieta - bet įspūdinga. Negaliu pamiršti didiulės pakalnėje esančios pievos Žvėryno gilumoje, ten taip gera padrypsoti, mmm. Daugiau nepamenu. Gėda, juk tikrai tokių daugiau yra.

2010 m. sausio 5 d., antradienis

Aš nežinau pavadinimo


















Kiekvienas dedasi žinąs, kaip turi gyventi kitas, bet nė velnio nesupranta, kaip gyventi turi jis pats.

{P.Coelho}

2010 m. sausio 2 d., šeštadienis

...

If I'm going to be anything more than average, if anyone is going to remember me - then I need to go further in art, in life, in everything...
[P.P.]

2010 m. sausio 27 d., trečiadienis

Apie kelionių alkį




















Po įvairiausių filmų, kai veiksmas vykstam tam tikrame mieste susikuri kažkokį įspūdį apie tą vietą. Jau seniai man Barselona yra persipynusi su šimtu įvairiausių iškarpų iš filmų,nuotraukų ir kt.

Kol nepakeliauji nors šiek tiek, tai tos kelionės atrodo kažkoks pinigų mėtymas, bet tai taip kvaila. Nėra nieko nuostabiau už keliones...

Dažnai prisimenu žolės kvapu pritvinkusį Amsterdama su daugybę dviračių, kur dviratininkai tokie nervingi, ir pasiklysti Amsterdame manau sunkoka. Tos merginos, raudonuosiuose žibintuose, kurios abejingų nepalieka, o mane, nors ir žinančią kur eisiu vistiek šokiravo. Šį miestą reikia pajusti, jo nuotaiką ir žmones. Abejingų, kaip ir minėjau - nelieka.

O kaip gi Europos sąjungos širdimi vadinamas Briuselis? Su didžiule aikšte, kurią išvydę visi tik susšukom" vaaaaaaaaaaau...":) Ir ta skanutėlis alus, visokiausių skonių, o kur dar belgiškos bulvytės (kurias bandėm gaminti Lietuvoje, bet deja nepavyko:) plius tobuli vafliai su cukraus gabaliukais, mmm... Taip žavėjausi pardavėjais kalbančiais prancūziškai, ir jaukiomis gatvelėmis, o sendaikčių turguje nusipirkau segę-raktelį su Eifeliuku, kaip priminimą apie būsimą kelionę netolimoje ateityje. Visai čia pat esanti Ryga įsimins kaip griežtas miestas, su minimalia Kalėdiška nuotaika ir daugybe hostelių. Ten bene daugiausia klubų aplankyta, jie ten visi vienodi ir keisti, lygiai taip kaip gėrm pasirinkimas. Ir čiliakas ten ir maxima ir visa kita, ką ir mes turime. Labai labai seniai buvau Jūrmaloje, ten va tikrai jauku, labai primena vilnietiškąjį Žvėryną - daug namų-medinukų, su bokšteliais, visur pušaitės ir jūra visai čia pat.

Dar už viską smagu susipažinti su vietiniais, o tai manyčiau neišvengiama :) Pasitaiko įvairiausio plauko žmonelių, nuo tokių, kurie pernelyg įkyrūs ir nors imi juos ignoruoti jie tavęs nepalieka, kiti labai nuoširdūs ir džiaugiasi tuo, kad atvykėliai žavisi jų  šalimi, o dar kiti tokie pat atvykėliai smagiai įsilieja į keliaujančiųjųgretas ir tiesiog blaškosi mieste :) Kartais netenka susipažinti su vistiniais, bet iš kitų pasakojimų sužinai, jog jie gyvena uždaroje savotiškoje bendruomenėje, su savais papročiais ir kitomis įdomybėmis, o toks gi pasirodė Liuksemburgas, įspūdingas miestas ant skardžių, kur bažnyčių ir bankų bokštelių smailės kutena lėktuvams pilvukus :))))

Padrikas mano pasakojimas gavosi, bet kelionių alkis yra toks koks yra, dabar svajoju apie saulėtą Barseloną su Gaudi grožybėmis bei rudenėjantį Paryžių. Ką gali žinoti, gal pasimaišys ir Londonas, gal stokholmas... ką gali žinoti.

Kaip sakoma, kad tik būtų darbo ir už ką keliauti. Daugiau viskas bus tik puiku!


2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Gerai, kad yra kas palaiko: Skype

 Rami kai burokėlis: tai tada eik miegot, brangenybe
Rami kai burokėlis: as esu tikra, kad au ismokai tiek, keik reikia
 Dita ir Kristina ﺕ: negaliu
Dita ir Kristina ﺕ: rasysiu dar rasineli, nes reik i egzamina atnest
Dita ir Kristina ﺕ: ir mokysiuso pasakot
Rami kai burokėlis: oho
Rami kai burokėlis: nieko sau egzaminai
Dita ir Kristina ﺕ: cia laisvojo dalyko
Dita ir Kristina ﺕ: zinai kokio?
Dita ir Kristina ﺕ: vadinas 'ivadas i sventaji rasta'
Dita ir Kristina ﺕ: :D:D:D
Rami kai burokėlis: ou dzyyyyzzzzsss
Rami kai burokėlis: tiesiogie to zodzio prasme

Dita ir Kristina ﺕ: ahaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa

Jetus, kaip pakele nuotaika Soja :)


p.s.

Rami kai burokėlis: sėmkės tau
Rami kai burokėlis: :)

Daug nuveikti...


... galima tik man esant Vilniuje. Panevėžys yra kito laiko dimensijoje, ten aš ilsiuosi ir nieko neveikiu. Tačiau kaip jau šimtąkart minėjau Vilniuje aš kaip užsukta.

Vakar - grįžau į Vilnių ir pradėjau mokytis egzaminui. Tiek tos dienos ir tebuvo.

Šiandien - ryte laikiau politinių teorijų egzaminą, tikiuosi pasisekė, nes prirašiau tikrai daug, aišku ne kiekybėje slypi kokybė, bet bet - tikiuosi mano pamąstymai apie nacionalizmą ir ką konservatizmas gali duoti šiuolaikinei visuomenei dėstytojai patiks. Beje, smagybė - nekantrieji rezultatus gali sužinoti paskambinę dėstytojai į namus (!). Po egzamino išskubėjome paskanauti kava į Coffee Inn'ą, aš sumokėjau net 9 lt ir sausainio kaip visada nebaigiau valgyti. (Vilma, Deep forest Latte netokia skani kaip Gervuoginė moka:). Pašnekėję apie mums gresiantį gyvenimėlį su kursioke patraukėme į rotušę, nes ten gi vyko seminaras" Patirtis'09". Labai šauniai praleidom laiką, o ir žinių Rsv srityje gavom; labai patiko to pačio Coffee Inn'o Nido prezentacija, beto pasirodė ir Tymo turgaus iškomunikavimo strategija. Įsitikinome, jog kvapas tikrai gali komunikuoti (tą išokom per Ryšių su visuomene paskaitas), deja ši komunikacija dažnai, taip pat ir šiandien nuteikė neigiamai :)))

Poto su kita kursioke aplankėme labai gražią vintage parduotuvėlę, kurioje vos nenusipirkau šventinės kuklios suknutės, ėt, kai pagalvoji reiktu dėl rūbų pastambėt, bet gal geriau ne, ačiū. O ji tokia kukli-graži ir vintage, sidabro spalvos, man būtų idealiai tikus. Tiek jau to, džiaugiuos, nes neišleidau 40 lt.

Poto bepėdindamos į troleibusų stotelę užsukom į "Jūratės akmenėlius", o tai jau žinoma nieko gero nažadėjo man, tokių dalykų gerbėjai. Sumeistravau super segę mamai, ji tokia santūri, tačiau puošni ir labai patiks mano brangiausiajai ir mylimiausiajai. Rinkau viską gal valandą, o segė tokia paprasta, tik iš 8 akmenėlių, tiksliau spalvoto stiklo ir kelių Swarowsky kristalų. Laukiu nesulaukiu kada galėsiu padovanoti.

Grįžau namo sušalusiomis kojomis, tačiau greit atsigavau ir pasigaminau vakarienę, tokią gurmanišką - dešrelės su daržovėmis :))) Dabar turėčiau rašyti rašinį rytojaus egzaminui apie Bažnyčios mokymą apie Bibliją ir ruošti pasakojimą apie Žmogų iš knygos "Pašnekesiai apie Bibliją". O taip, aš sugebu prisirinkti keisčiausių paskaitų, šituo tai nesiskundžiu nie-ka-da :)

Taigi, gal laikas pradėti mokytis??? Na, tai įkalam kavutės ir į darbą.

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Belerberda


Kol balaganas dedasi mano blog'e, lygiai taip ir gyvenime. Jokių čia subtilybių nėra. Kažinkaip nuolat bandau save disciplinuoti, bet bet...

Koldėl gi toks pavadinimas, o gi todėl, kad save galėčiau pavadinti maža nepasisekėle arba nevykėle :))) Savikritiškai čia taip.

Pradžia būna graži visus planus,darbelius ir visą kitą aš susirašau lapelyje, užrašinėje ar darbo kalendoriuje. Suskirstauviską dienomis neilgam laikotarpiui. Iš pradžių aš daug ilsiuosi ir nesvarbu koks metas, žiema,vasara, sesija, atostogos - visiškai nesvarbu. Ilsiuosi ir tada gimsta mintis atlikti darbus, tuomet imu imituoti veiklą, oj kaip puikiai man tai sekasi. knygomis apsikrovusi mėgstu pasėdėti, taip susikurdama palankią darbui atmosferą, bet slenka dienos ir imitacija virsta visiška iliuzija. Lieka 2-3 dienos ir aš didžiuliam strese, kad niekas nedaryta, tuomet desperatiškai imu mokytis/dirbti ar pan. Bet šįkart iš tikrųjų. Pradžioje viskas tvarkoje, bet tuomet aplanko visiška neviltis, imu nervintis ir nerimauti, o tai tikrai nepadeda darbui. vĖliau gi surimtėju, dar kažkas mane pamotyvuoja, paskatina ir tikrai pradedu dirbti, bet bet, nebūčiau aš jeigu spausdintuvo neužkirščiau, jeigu nepramiegočiau ar šiaip kokia "smagi" staigmenėlė nenutiktų. Kadais per skubėjimą į egzaminą išlėkiau su prie palto prisikabinusia pakaba, pamirštu daiktus ir tenka grįžti, o tai žinoma reiškia pavėlavimą ir atsiprašinėjimų virtinę; dar dažnai įsėdu ne į tą autobusą, daug ką pražioplinu ir pan. "Surinkti" visus pakelės akmenukus aš tikrai moku (dažnai užkliūvu, niksteliu koją,paslystu ir pan.). Rankas apsiplikyti ar bent apsipilti taip pat mano prekinis ženklas.

Taigi moralas labai paprastas - esu kokia esu, dažnai pykstu ant savęs, bet prabėgus toms nevilties minutėms vėliau iš to gardžiai pasijuokiu. Juk aš esu Ju-di-ta :)

2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

-------

Jau buvau susiruošusi rašyti, bet išgaravo visos mintys, kaip kad visada man ir būna.

 


2010 m. sausio 10 d., sekmadienis

Filmai arba tiesiog muzika


Kupinas pozityvumo ir milžiniškos muzikos galios :)

Labai mielas filmas - August Rush. Apie berniuką ieškantį savo šeimos pagal muzikos garsus. Pakėlė nuotaiką. Vistik tikiu, kad muzika gydo ir pakelia ūpą, kai reikia nuramina. Muzika - tai diskusija be pabaigos, tai kiekvienas žmogus su savo skambesiais, mėgstamais ir nemėgstamais, šimtai milijonai milijardų pustonių ir tonų, intervalų,pauzių ir ritmų. Tai viskas, kas aplink.

Noriu namo, noriu tiesiog imti fleitą ir pagroti. Man labai labai reikia.


Labanakt.

Muzika nakvoja čia.


Dublis du!

Muzika visur visur, aplink, nuostabu!!!! Šiandien žiūrėta - "Ray", kaip gi aš anksčiau nepažiūrėjau. Nuostabu.

Ir dar! žaisti UNO su mama ir tėčiu yra wawywa ;))))


2010 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

O taip! Mokomės


Dievaži, kaip man patinka mokytis ryšius su visuomene, o mokytis man patinka retai.
Užsileidžiam muzikėlę, skaitom knygą "Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene" ir dedames viską į galvą.
Džiaugiuos archyvo himnu (mano kursiokai tokie kūrybingi). Rengsim visiškai nuostabų atsisveikinimą su dėstytojais (ateity). Paslapčių neišduosiu, nes tai bus wow!

"Archyvas griūna- man liūdna,
žmonės jį palieka-bylos liūdnos lieka..."

MAn gera nuotaika.Ate!

P.s.Maestro muzikąąą. 

P.p.s. be hold! Ponas Bynas su akiniais Jus sveikina:)))



2010 m. sausio 6 d., trečiadienis

Vilnius

[perspeju,daug ramatikos klaidu, veliau pasitaisysiu, o dabar tegu apsviecia mane mokslo sviesa :)))]

Jau ketvirtus metus gyvenu Vilniuje. Taigi kaip ir kas ir kodėl.

Iš savo mažojo Panevėžio megaičiukė 2006 m. atvažiavo mokslų krimsti į sostinę.
Tada viskas pirmakursės akimis viskas atrodė taip baugiai - "nuostabioji" N. Vilnia, bendrabutis su idiotiškiausiomis taisyklėmis, šalia gyvenanti truputį šizofrenikė kaimynė, kelionės į universitetą pro kaimus kaimelius, kursiokai, kurie atrodė tokie svetimi, tas visas akademinis gyvenimas buvo ne man. tik ir svajodavau apie penktadienius ir keliones namo į savo gimtą miestą.

Bet viskas keičiasi.
Vilnius tapo mano namais, čia jauku, čia gali išeit tiesiog pasivaikščiot (šito malonumo anksčiau nepažinau, nes Panevėžyje tiesiog nėra kur pasivaikščioti, tais laikais buvo ir nesaugu ir keista), čia geriausi draugai, čia begalės veiklų būtų, čia mano šimtą kartų keiktas Komfakas, kuris vis dėlto man daug daug davė, čia būta daug nuotykių, naktinėjimų, linksmybių, gražių akimirkų, daugybė mielų pažinčių, daug galimybių (visomis prasmėmis) ir t.t.

KAs man čia patinka, na iš eilės- pirmiausia vietos:
-Vietos. Senamiestis, kur kartais tiesiog vena einu pasivaikščioti, pravėdinti smegenis, Vilnelė, bohemiškasis Užupis, visi Vingio parko takeliai, kiekvienas suskaičiuotas, apžiūrėtas Žvėryno medinis namukas, dviračiais išraižyti keliai į Bemontą, Pučkorių atodangą, Markučius. O kur Žalieji ežerai, ta pasakiško smaragdo vandens vietelė, Verkių rūmai ir apžvagos aikštelė, kur tie junk food'o suvalgyta.
-Kavinės, švenčių vietos ir šiaip. Turbūt daugiausiai laiko per 4 metus aš praleidau Saulėtekio miškų tankmėje - universitete. visos auditorijos iki skausmo žinomos, fizikų valgykla su skaniu maistu, naujoji prabangi valgyklą, Jungiamieji rūmai, kur žinom visus kavos, saldumybų bei sumuštinių aparatus (pastarasis dingo mūsų nelaimei), ir žinoma biblioteka, kur ilgai neužsibūnam, mes juk ne teisininkai, mes informacijos ir komunikacijos būsimieji specialistai, mes gal daug ko nežinom, bet kur rasti informaciją apie reikiamus dalykėlius išmanom.
Labai svarbu paminėti Ingos, Justės butus. Kur daug švenčių prabėgo, ačiū ačiū už pastogę vakarams su vynu, hipių šėlsmą ir angelų sąskrydžius.
VEKS biuriukas - ten mano daug būta, daug kalbėta, juoktasi, daug darbų padaryta (!), daug pažinčių, gerų draugų, daug idėjų ir giliai giliai įskiepytas savanorystės jausmas (turbūt visam gyvenimui). Daug ko išmokau visomis prasmėmis, ten visko daug daug daug, ir ačiū ačiū ačiū.
Teatrai. Mažasis teatras yra mano mylimiausias, bet paradoksalu, jog jame mažiausiai buvau, Menų spaustuvėje aš dažnesnis svečias Savanorystė vėlgi) ir dar Nacionaliniame dramos teatre žinau puikiuosius laiptelius, nuo kurių viskas matosi.
SALTES rūsiukas. Oj kiek žaidimų ten sužaista, et laaaabai labai tikiuosi,kad ten gims dar daug puikių iniciatyvų. Pirštai sukryžiuoti.
Slaptos vietos. Kaži ar jos tiek slaptos kiek norėtųsi, bet netokios gausiai lankytinos tai tikrai. Tai Neries krantinė ties žvėrynu, praeityje mano dažnas kelias namo; tai ir Vingio pasko Sveikatingumo takas, kuris kaži jau ar toks "sveikas" - šiukšlės, krūmynai and stuff, bet ten gimė Homo šiukšlinijus:))) Bernardinų kapinės giliai giliai užupyje, tiesiog ramybės oazė, kiek raupoka vieta - bet įspūdinga. Negaliu pamiršti didiulės pakalnėje esančios pievos Žvėryno gilumoje, ten taip gera padrypsoti, mmm. Daugiau nepamenu. Gėda, juk tikrai tokių daugiau yra.

2010 m. sausio 5 d., antradienis

Aš nežinau pavadinimo


















Kiekvienas dedasi žinąs, kaip turi gyventi kitas, bet nė velnio nesupranta, kaip gyventi turi jis pats.

{P.Coelho}

2010 m. sausio 2 d., šeštadienis

...

If I'm going to be anything more than average, if anyone is going to remember me - then I need to go further in art, in life, in everything...
[P.P.]
 

Blog Template by YummyLolly.com