Ir kaip nupasakot tą jausmą, kirbantį mano širdyje. Deja, tai ne meilė (o būtų pasaka), bet kažkoks neapsakomas lengvumas ir praėjusių pastarųjų dienų ilgesys, šiandien visą vakarą norėjau būt kaip superherojė ir mokėti teleportuotis iš vienos vietos į kitą. Bet bet.
Visa šita būsena sutelpa į vieną įmantroką pavadinimą "Maproject". Viskas parsidėjo tuomet, kai radau praleistą A. skambutį, ir pagalvojau "hm, kam gi čia manęs prisireikė?". Sužinojusi, jog gausiu trumpą darbelį tarpdisciplininio meno projekte iškart suvokiau, jog bus kažkas įspūdingo visomis prasmėmis.
Taigi savaitė iki projekto, sekmadienis ( jau apdainuotas ir aprašytas praėjusiame dienoraštyje) - susitikau su A. ir gavau visus nurodymus dėl registracijos, kam, kiek reikės savanorių. Tiksliai nesupratau kas tai per projektas bet
whatever, gyvenime esu permažai mačiusi, kad galėčiau skeptiškai viskam sakyti ne. taigi kaip visada su entuziazmu ėmiausi darbo.Iš pradžių savanoriai patys ėmė siūlytis, bet vėliau iškrito kaip rudeniniai lapai, aš nenusiminiau ir ėmiausi atakuoti draugus. Pasiekiau savo tikslą ir surinkau 13 savanorių. tuomet sekė ilgi vakarai palinkus prie kompiuterio, taip taip, žmonės aš esu ta, kuri siuntinėjau Jums registracijos patvirtinimo laiškus, renginių laikus ir pan. Beregistruodama nekart galvojau, jog lietuviai yra visisški dundukai, nesusipratėliai ir pan. Na bet čia buvo tik trumpos akimirkos, kai neviltis beregistruojant imdavo viršų.
Taigi -
ketvirtadienis - Generalinės repeticijos diena. Kas patiko/nepatiko/nustebino ir sukėlė visokiausius kitokiausius jausmus:
Naktį prieš tai ilgai nerimavau ,nes buvo neaišku kiek savanorių pasirodys, bet buvo daugiau nei tikėjausi, nuostabu! Spaudos konferencija nustebino, nes tai buvo taip keista nežinau, lietuviai žurnalistai pasirodė vangūs ( na ok, gal perdaug filmų prisižiūrėjau kai žurnalistai narsto viską po kaulelį), jųjų anglų kalba dar blogesnė nei mano, kad yra
low level o ir šiaip mažai tepasirodė spaudos atstovų, suprask kultūra neįdomi, nereik nušviest kas vyksta, o kam? geriau apie "įžymybes" skalambyti, bet čia jau kita tema ir visai neįdomi.
Taigi pamačiau mažytę ištrauką iš performanso ir suprataum, kad jis man tikrai patiks, vėlaiu nekartą viską mačiau ir neatsibodo, nes veiksmas vyko visoje platformoje, o ji atrodė štai taip:
Aš tuomet pagalvojau "ohoooo!"...
Po spaudos konferencijos pradėjome ruoštis generaliniai repeticijai, t.y. valyti visas salės grindis,nes žiūrovai buvo įleidžiami be batų. Šokėjai repetavo, mes plušom su šluotom, ir štaaaai atėjo metas suleidinėti žmones. truputį jaudinaus, vis galvojau, kaip gi savanoriai susitvarkys, bet visasi pasitikėjau besąlygiškai, nes kartu savanoriaujame jau nebe pirmą ir nebe antrą kartą.
Savanorių darbeliai buvo paprasti, bet ir atsakingi, nuo batų saugojimo iki "supervisoriu", kurie skaiciavo žmpnes ant tento, kad neduok die, nebūtų perdidelis svoris ir tentas nesuplyštų ir kad nebūtų susižalojusių. Tiesa, prieš repeticiją gavome architekto Simo nurodymus, suagumo klausimėliais. Simas pasirodė žmogelis su humoro jausmu, toks smagus, kaip architektas, nes prisiklausiau visokių pasakojimų apie architektų keistumus :)
Pasirodymo metu žmones leidome į platformą, patys vaikščiojome visur po platformą, kad parodyti žmonėms, jog galima viską pamatyti iš arčiau. Choreografai tuo metu zujo po visą salę ir užsirašinėjo visokias klaideles, ką galima būtų patobulinti ir t.t. Pirmąkartą pamačiau visą pasirodymą, buvo tiesiog nuostabu! Šokėjai bendravo su žmonėmis, kuomet užgrojo tango muziką šokėjai pasinėrė į minią ir ėmė provokuoti pašokti, palinguoti ir pan. Mano nuostabai vienas olandas šokėjas priėjo prie manes ir tiesiai man į akis žiūrėjo, bet jo veidas buvo taip arti, kad kažkaip vos nesutrikau, bet galvoju, juk aš visą šitą žinau, kad mane provokuos ir atlaikiau žvilgsnių karą[!!!], tuomet jis pasilenkė prie mano skruosto ir pabučiavo. Čia tai jau tikrai nežinau ar taip su visais ar čia kaip, truput5 nustebau, bet ką, nu gi gražus vyriokas, negi baidysies :)))
Po pasirodymo baig4me darbelius, t.y. išdalinome visiems batus ir aš išlėkiau namo toliau tęsti registracijos darbus, nes noriniųjų pamatyti performansą buvo tikrai daug, o kažkaip srautus valdyti reikėjo.
Didžioji diena. Jau kaip aš laukiau šio vakaro, nors naktį prieš tai miegojau tik kelias valandas, nes žm-nės net vidurnaktį registravosi. Taigi viskas prasidėjo labai smagiai, pasirodymas o pasirodymo, viskas kaip per sviestą. Smagu buvo matyti savo dėstytoją (komunikacijos įgūdžių paskaitos), kuri atėjo pažiūrėti performanso, ir jį žiūrėjo keliskart. Pasirodo ji yra Lietuvos šokio centro vadovė, ar kažkas tokio, wow, tikrai nė nenumaniau. 20 val. pasirodymo laukiau nes turėjo ateiti superduper sesės - Raminta ir Dominyka. Jos kaip koks geros nuotaikos užtaisas, pamatai jas visas spalvotas ir besišypsančias taip ir pats šypsai. Taip pat seniai matyti draugai atėjo, žinojau, kad ateis, pati kviečiau. Jiems irgi patiko, puiku!
Laksčiau po salę, zujau kaip bitutė, ir visur basomis :))) Kojinės atrodė prastai, bet ką gi, juk dirbau. Po visų pasirodymų truputį pavargę susirinkome kartu visi valgyti obuolių pyrago, kurį atnešė Agnės (projekto koordinatorės) tėveliai. MMM, skanumėlis, bandysiu gauti receptą, nes buvo tobulai skanu.
Poto sekė grindų valymas, xexe, gali pasirodyt, kad mes vien grindis valėm ,bet tai buvo bene sunkiausias darbas :))) Kadangi ilgai dirbom, tai nusivogėm performanso dekoracijas, t.y. apelsinus ir apsiavę batukus iš lėkėm į afterpartį. kuris vyko Kultflux'e. O ten linksmumai, smagumai. Visi apšilę, šokiai vyksta, visokių skanių užkandžiukų pilna, skanus vynas, mmm. Po visų padėkų ėmė švęsti, bendravau su belenkuo, tik liežuvis sunkiai vartėsi bendrauti angliškai, bet aš buvau stipri tiek, kad net su lietuvių ėmiau šnekėt angliškai, po susivokimo, kad jis lietuvis prapliupau juoktis :) Poto šokiai pokiai, juokingi architekto Simo judesiukai, savanorių nuvargėlių meškų šokiai ir pan. Tiesa, kai tik mes nueidavom šokti profesionalūs šokėjai dingdavo iš aikštelės, ačiū jiems, kad nekompromitavo mūsų, nes kažkaip juokinga prieš profus rodyt savo netobulą lietuvišką kadrilį.
Poto sekė pokalbiai lauke, netikėtai atradau mergaitę su kuria lankėme paskaitas, pas nuostabiausią dėstytoją, pasišnekėjome apie kinematografiją, buvo smagu. Tuoet sekė pokalbis su Liudu, labai jau juokinga tema "atspėk ką aš studijuoju?". Žinoma sekė
wrong answers, nes aš ne kultūros vadybininkė ir tikrai ne filologė. Poto kažkoks politikuojantis berniukas prisijungė, kuris studijavo aktorystę, na aš jo monologo nesupratau ,nes jis taip įsijaute, kad nespėjo papasakoti ir jį draugai išsivedė, nes atvažiavo jų taxi. Didelis atradimas buvo Monika, kuri dirba kongresuose ir kuruoja operas ir štai atėjo savanoriaut į "Maproject". Tikrai įdomus žmogus, kuris patvritino, jog pirmas įspūdis nieko vertas. Tikrai smagiai ir įdomiai pakalbėjome. Puiku.
Dar nuostabu gauti pačius gražaiusius linkėjimus iš projekto menininkų ir didelį ačiū už savanorių pagalbą, gražiausias padėkas pasidalinau su komanda. Kartojuos, ačiū, nors vargu ar kuris čia užklysite, bet vistiek.
Taip gerai laiką leidom ir kai pasakė,kad jau laikas namo, t.y. bariukas
closed išėjome namo, o tai buvo kažkur 4 val ryto.
Pamiegojusi iki 10 val. išsiruošiau į gimtą kraštą, sveikint senelį. Tąvakar norėjau teleportuotis į "Maproject" instaliaciją nekartą, na bet kartais viskas būna netaip kaip norėtųsi.
Šiandien, pirmadienį, dra grįžau į dailės akademiją pasiimti atlygio už darbą, nors buvau pamiršusi, jog tokį išvis gausiu, nustebino, kad mano darbą taip gerai įvertino, netgi gavau apkabinimą ir pagyrimą, jog net nereikėjo man nieko sakyti, klausimai iš manęs pylėsi, ir kad mes, savanoriai geriausiai jaučiame žiūrovus, nes iškarto numatome kokios problemos ar lausimai gali iems iškilti, ir tikrai taip yra šitiek savanoriavimo patirties mažai kas turi, kalbu ne vien apie save.
Šimtąkart ačiū savanoriams, Jūs įpatingi, nuostabūs, nepakartojami, suvokiu, jog tai kažkas tokio nesavanaudiško, pagrįsta gerais norais ir visa tai sudėjus telpa po žodžiu - S A V A N O R Y S T Ė.
labankt.
