Viskas, kas baigias - grįžta į pradžią

Atsibundu ryte ir suvokiu, kad esu viena namie ir, kad rytas prašuoliavo jau seniai - jau beveik pietūs. Tai matyt vadinama atostogomis, kurių visad laukdavau, bet joms atėjus pamirštu visus planus, turiu daryti visai netai ką norėčiau veikti, ir taip du mėnesius.
Dažnai suvokiu, kad tikrai esu atitrūkusi nuo to gyvenimo, kurį gyvenau dar visai neseniai - prieš tris metus. Bijojau viską palikt, atsidurt ten, kur viskas nepažįstama, bendrauti su tais žmonėmis, kuriuos matau pirmąkart gyvenime. Bet taip jau gyvenime būna, kad viskas dažnai apsiverčia aukštyn kojomis. Taip atsitiko ir man.
Kartu su visais pokyčiais atsiranda ir dideli įššūkiai, minėtieji baimės laikai (perdedu truputį) seniai praėjo, pamažu atsirado tie, kuriais pasitiki, atsirado mylima veikla, kuri yra tokia įvairiapusiška, kad žodis savanorystė viską taip gražiai sulipdo, kad net gražu jį ištarti. Taigi du metai prabėgo taip greit, per juos šitiek atradau, pamačiau, patyriau, suvokiau, tiek džiaugiausi, kartais nusivildavau, bet tada vėl atsirasdavo tai, kas versdavo netik save pačią, bet ir kitus motyvuoti. Ir tik dabar atėjo suvokimas, kad toji visų keikta Kultūros sostinė man davė tiek, kad tai nesulyginama su tais milijonais popieriukų vadinamų pinigais. Aš savanoriavau visuose VEKS renginiuose, buvau ir sniego dvasia medyje ir antspaudukų dalintoja, ir savanorių koordinatorė, ir vaikų auklė ir maisto vežiotoja ir biuro darbuotoja ir kurjerė ir t.t. sunku jau dabar ir išvardinti.
Galbūt ir gerai, kad tuos kelis metus nedirbau apmokamo darbo, turiu dėkot už tai mamai ir tėčiui, kurie mane remia ;) nes jei būčiau dirbusi, kaži ar tiek būčiau gavusi, kiek gavau iš savanorystės.
Dabar kai viskas baigiasi suprantu, kad tai galbūt nauja pradžia, nes mintyse kirba naujo idėjos ir planai.


Bus tęsinys.