Vakarykštė mintis.

Aš tik norėjau pareikšti, kad baisulingai per visą pilvą nemėgstu susireikšminusių žmonių. Jų didis pasididžiavimas savimi yra dažniausiai iš piršto laužtas, arba ryškiais pervertintas.
Vienok tai taip mane nervina, o iš kitos pusės pagalvoju, jog kada reiktų ir man savimi pasididžiuoti, bet tas mano džiaugsmas mažais, bet reikšmingais man pasiekimais yra toks vaikiškas ir teigiamas, be jokio noro kitus pasijausti menkesniais, o veikiau, kaip tik parodyti, jog žmonės, netgi tokioms varnoms, kaip aš sekasi, taigi ir Jums būtinai pasiseks ir viskas yra tik mūsų rankose. Tiesa, nedrįsčiau šio sakinio suabsoliutinti,bet bet...
Palinkėčiau sau susikoncentruoti į svarbesnius dalykus, nei kitų žmonių perdidelis savasis Aš.

Namie!

Kaip kažkuris draugas kadaise pasakė "Panevėžyje ir mašinos lėčiau važiuoja, viskas sulėtėja." O taip! ir man tai taip patinka:)
Ryte atsikeliu kaip normalus žmogus, ryte, o ne kažkada prieš pat pietus. Pasižiūriu "Labo ryto" gabaliuką ir džiaugiuosi rytu su kava. O vakar liūdėjau, o vakar buvau pasimetus. Namai, tėtis su mama, mano lova - gydo kaip puikiausia reabilitacija.
Šiandien džiaugsuos mažais malonumai:eisiu kirptis, išsirinksiu knygų bibliotekoje, deja tik mokslui, bet vistiek, eisiu i mažą boutique Panevėžyje, įstabu ar ne? ir dar planuojų kokį rankdarbį pagaminti ir rimtai pasimokyti; dar noriu į secondhand'a, bet mano kompanjonė liko Vilniuje...
Trumpai.


Geros dienos,

J.

Atotrūkiai

Taip, aš jaučiu didelį atotrūkį nuo realybės, paprastų dalykų, tokių kaip valgio gaminimas, paprasčiausio noro pasipuošti ar tiesiog susitikti su draugais/draugėm ir pasivaikščioti ar išgerti arbatos.
Tokiomis dienomis susivokiu, jog man gaila akademikų, kurie dienom naktim pasišvenčia moksliniam darbui, nes dievaži, tai veda į kažkokią beprotybę. Jau kurį laiką visas kursas kaip žvėriukai, visi suirzę, visi pikti, visi pavargę, visi įtampoje. Ir taip kiekvieną dieną, susitinkam - pasibėdavojam ir vėl keliaujam namo, ir tikrai ne linksmai laiką leisti, o mokytis... Ir taip sėdžiu namie aš palinkus prie knygų/ kompiuterio ekrano, dar epamirškime, kad dalinuosi kompiuteriu su sese, ko pasekoje (nežinau ar stilistiškai dera sakyti) mes dažnai susipykstam , ir dėl ko, dėėėl ko? o todėl, kad norim mokytis. Nei juoktis nei verkti.
Mano planuose: rytoj- knygos "Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene" (per archyvų teisinio reglamentavimo paskaitą ir pakeliui į ją troleibuse), poto laisvasis dalykas - šiuolaikinės politinės teorijos (konspektuosiu), tada kažkokiu kosminiu būdu turiu atsidurti namie ir užkąsti. Vakaras bus Ne su knygomis (ar galite tuo patikėti?) - savanoriausiu liūdinčios trupės spektaklyje "Išvažiuoju". Poryt - kelionė į gimtą kraštą, pakeliui vėlgi minėtosios Rsv knygos skaitymas, beigis grįžus susitikimas su Giedre, kuomet kurpsim išvadas diskusijai apie Rezistencijos rankraštinį paveldą ir planuosimės Viešosios parengties komunikacijos įgūdžių paskaitai planelį. Turim sudaryt planą, susirinkti vaizdinę/garsinę/video/ artefaktinę medžiagėlę, kad prezentacijoje sužibėtumėme, nes... vertins mūsų verbaliką ir neverbaliką, prezentacijos turinį bei formą ir t.t. Trumpiau tariant išnarstys po kaulelį.
Taigi, penktadienį vakare lyg ir mokyklos gimtadienis, bet niekas iš moksladraugių kolkas nesiteikia dalyvauti, o liūdna. Šeštadienis bus vėlgi pašvęstas mokslui, tik lieka didelė intriga ar vėlgi ruoštis ryšių su visuomene koliokviumui ar verstis lietratūrą Latvijos bei Naujosios Zelandijos archyvų teisinio reglamentavimo palyginimo analizei. Va čia tai ekstrymas, va čia tai įvykis, va čia tai nerealiai!

p.s. Vilma, myliu, bučiuoju, nepyk, ką, tu juk mane supranti, tu mano likimo drauge, VU kankine, mūsų likimas tas pats. Bakalaurinis palauks.

p.p.s. skirta visiems draugams: http://www.youtube.com/watch?v=Tc8POvE0S88
nes aš tai blogai jaučiuos, o kaip tu? :)