Belerberda

Kol balaganas dedasi mano blog'e, lygiai taip ir gyvenime. Jokių čia subtilybių nėra. Kažinkaip nuolat bandau save disciplinuoti, bet bet...

Koldėl gi toks pavadinimas, o gi todėl, kad save galėčiau pavadinti maža nepasisekėle arba nevykėle :))) Savikritiškai čia taip.

Pradžia būna graži visus planus,darbelius ir visą kitą aš susirašau lapelyje, užrašinėje ar darbo kalendoriuje. Suskirstauviską dienomis neilgam laikotarpiui. Iš pradžių aš daug ilsiuosi ir nesvarbu koks metas, žiema,vasara, sesija, atostogos - visiškai nesvarbu. Ilsiuosi ir tada gimsta mintis atlikti darbus, tuomet imu imituoti veiklą, oj kaip puikiai man tai sekasi. knygomis apsikrovusi mėgstu pasėdėti, taip susikurdama palankią darbui atmosferą, bet slenka dienos ir imitacija virsta visiška iliuzija. Lieka 2-3 dienos ir aš didžiuliam strese, kad niekas nedaryta, tuomet desperatiškai imu mokytis/dirbti ar pan. Bet šįkart iš tikrųjų. Pradžioje viskas tvarkoje, bet tuomet aplanko visiška neviltis, imu nervintis ir nerimauti, o tai tikrai nepadeda darbui. vĖliau gi surimtėju, dar kažkas mane pamotyvuoja, paskatina ir tikrai pradedu dirbti, bet bet, nebūčiau aš jeigu spausdintuvo neužkirščiau, jeigu nepramiegočiau ar šiaip kokia "smagi" staigmenėlė nenutiktų. Kadais per skubėjimą į egzaminą išlėkiau su prie palto prisikabinusia pakaba, pamirštu daiktus ir tenka grįžti, o tai žinoma reiškia pavėlavimą ir atsiprašinėjimų virtinę; dar dažnai įsėdu ne į tą autobusą, daug ką pražioplinu ir pan. "Surinkti" visus pakelės akmenukus aš tikrai moku (dažnai užkliūvu, niksteliu koją,paslystu ir pan.). Rankas apsiplikyti ar bent apsipilti taip pat mano prekinis ženklas.

Taigi moralas labai paprastas - esu kokia esu, dažnai pykstu ant savęs, bet prabėgus toms nevilties minutėms vėliau iš to gardžiai pasijuokiu. Juk aš esu Ju-di-ta :)