Kai sėkmė ima šypsotis, aš laukiu kažkokių problemų. Kaip paranoiška, bet...
Jeigu istoju į magistrantūrą, tada lėksiu į kokį mišką išsirėkt, nes tai būtų tobulumas mano mažo gyvenimo. Prašau prašau aš noriu mokytis, o priimk mane, mano Almamater! Aš dabar atostogauju namie, išvažiuoju dar didesnių atostogų, o grįžus prieš darbus dar pailsėsiu. Kas gali būti geriau. Vakar gėriau vyną Bistrampolio dvaro balkone, nuostabumai, pasaka tiesiog. Važiuodama pro įvairiausius kaimelius susimąstau kaip ten žmonės gyvena, kaip jiems netrūksta kultūrinių, sporto į kitokių įvairiausių renginių, kaip jie kasdien pėdina į darbą, kad pasiekti tolimą kaimo kraštą mina dviračiu ir kiekvieną vasarą gaivinasi maudydamiesi kokiame nors ežere. Jų gyvenimas lėtesnis nei miestiečių, bet pastovesnis. Suprantu, kad veikliam žmogui net ir provincijos periferijose atsiras darbo, bet kaip kaimo žmonės tokie tvirti, dažnas laimingas, kad bulvės užderėjo ir pan. man yra sunkiai suvokiama. Man augusiai mieste, kad ir nedideliam, bet visgi mieste pabuvus ilgiau gamtoje norisi grįžti ir palįsti po dušu ar pasitikrinti elektroninį paštą. taip taip, tie miestietiški malonumai, nors ką aš čia juk ir kaime tokie dalykai yra, bet tarp miesto ir kaimo yra daugiau atotrūkių.
Savanoriavau "Vasaros vario audroje" (taip taip ir vėl, na bet padėti sesei juk reikia) ir stebėjausi kokios darnios yra kaimo bendruomenės, mat šventės esmė buvo, kad orskestrai apvažiuotų kuo daugiau bendruomenių ir Jiems padarytų šventę, o bendruomenės tuo tarpu laukė, puošėši, ruošėsi sutikti orkestrantus. Ir taip gražu žiūrėt, kai žmonės nuoširdžiai džiaugiasi - organizatoriams pina ažuolų vainikus ir nesutelpa savy. Man gražu nors tu ką, tokio nuoširdumo ir geranoriškumo mieste nesutiksi. Mes perdaug visko gaunam ir nemokam įvertinti, štai kur bėda. Todėl dažnai tie didieji miestiečiai-kritikai-plaukiantys prieš srovę mane nervina. Nes viskas juk turi būti tobula, taip avangardiška ir novatoriška, o paprastas nuoširdumas tampa kažkoks sentimentalus, naivus ir nepritinkantis miestui, nes čia juk tik drasiejį ir visiškai kreizovi ima viršų. Aš nuširdžiai dažnai nutyliu savo nuomonę apie vieną ar kitą kultūros reiškinį, nors mačiau tikrai daug ir iš vidaus, bet galiu tepasakyti ar man patiko/nepatiko, o tai jau asmeninė nuomonė, kuri neturi jokio svarumo į vieną ar kitą pusę, aš nesijaučiu kompetentinga, tiek tiek.
Vilniuje, o gal apskritai ir visoje Lietuvoje ( pataisykite jei klystu) labai daug kultūros, na susiaurinkim tą sritį - meno yra daug (jeigu galima taip išsireikšti), bet jis kažkoks vienkartinis, ar tik man taip pasirodė? Svarbu efektas-įspūdis, o tai jau apskritai mūsų kartos bėda, nes tik didelis adrenalinas verčia žemę suktis... Ir kagi mes turime - vienkartinį pasigėrėjimą/ vienkartinį sukrėtimą/ grupes susikūrusiai "projektui"/ renginius vykstančius tik kartą/ sales,paviljonus pastatomus laikinam naudojimui ir t.t. Hm, norėtųsi kažko daugiau, bet ir vėl kaip į sieną - viskas kainuoja pinigus, o tuo viskas ir pasakyta.
Ir ne vien su kultūra taip, ta stagnacija žudo, žmonės emigruoja ( aš jau dabar ilgiuos gerų draugų...) ir lieka tik didelis nusivylimas. Ką rodos daryt reikėtų yra aišku, bet kada pribręsim? O gal viskas su laiku, juk valstybei vos daugiau nei pilnametystė :)
