Sakykit, ką norit patogiai gyventi - neįdomu! Po kelių mėnesių mokslo fazės, aš atsigavau ir netveriu savy.
Pastebiu, kad po truputį susigyvenu su scenos baime ir pati ieškau įššūkių, į kuriuos įtraukiu ir draugus. Ups!
Galėčiau išvis apibendrinti savo nuotaikas ir nutikimus: patogumo zona atsibodo ir norisi kažko, reikalaujančio daug daugiau pastangų ir ryžto. Vaikštau aš va vaikas į darbo pokalbius, nors nusitiekimas būna vienpusis " šitas darbas juk dar ne man" ir tuomet aš šneku šneku be jokio jaudulio, atsakinėju į klausimus, pereinu į kitą etapą ir gaunu visokias užduotis, kurias darydama galvoju "... aha, tai dabar man reik įsijaust į vaidmenį, kuriam man ryškiai trūksta kompetencijos". Na ir ką... pasirodo, kad netaip blogai viskas ir yra, negaunu darbo vien dėl to, kad konkurentės rašymo stilius buvo priimtinesnis. Neikiek neliūdžiu ir kaip atpildą už iššūkį prisiperku skanumynų.
Kiekvieną dieną gaunu kokį tai pasiūlymą dirbti aka savanoriauti, bet man juk tikro darbo reik! Taigi užsiimu visokiausiom smulkmenom iki tol kol neturiu to tikrojo DARBO, negi sėdėsi be veiklos. todėl verčiuos per galvą, kad viską suswpėt :0
Ta savanorystė taip įsigyveno manyje, kad net juokas suima kartais. Užkrėtė mane ta bacila ir viskas, nors jau seniai atsirenku kur kada ir kodėl savanoriauju. Nelaikykit manęs altruiste, aš ne tokia. Gaunu aš naudą, tik neakivaizdžią, ji vėliau sugrįš su kaupu, tuo net neabejokit :)
Pamiršau paminėti, kad prieš kelias dienas skaičiau antrąjį savo pranešimą konferencijoje per savo gyvenimą. Ir su draugėm taip sublizgėjom, kad net dabar dar gaunam žinučių, kad "Gerai pavarėt!".
Užvis labiau džiaugiuos, kad einu link tikslo, koks jis žinau tik aš. Bet kai jau bus ta aukštikalnės viršūnė Jūs tikrai pajusit :)
Iki, kas skaitot, bet abejoju kad skaitytojų yra daugiau nei ant vienos rankos pirštų:).
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą