Jau rugpjūtis ir kas dedas hipių fronte

jau rugpjūtis???
... paklausė mano gera draugė.
Atsakiau, kad taip - jau rugpjūtis.
Tada sekė ilga pauzė ir ji tarė: jau ketvirtas kursas, nenoriu baigt universitetą.
Aš irgi dar tikrai nenoriu, bet laukia gražūs ir kupini jaudulio metai.
Mes baigsime archyvistikos meną, hipiai išeis į pasauly. Ir pažirs po pasaulį didieji fantazuotojai-kūrybininkai-neatrastieji atminties institucijų darbuotojai.
Baigsis minusų dėliojimas už ilgesnę pastraipą skaidrėje, fizikų valgyklos užkariavimai, Miesto IQ skaitymai, agurkėliai ir kola su X, baigsis nesibaigiantys plepalai ir nusišnekėjimai, nebematysim komfako įžymybių, bet mums galvoje ilgai skambės pirmame kurse išgirsta frazė "kaipo dokumentas" ir visi pirmi, antri ir treti momentai, poto sekantis pusvalandžio apibendrinimas ir viskas, kas slepiasi po žodžiu archyvas taip ir liks nesuprasta plačiosios visuomenės :))))

Pagaliau pagaliau - Užburbuliuotas Panevėžys!

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*



Burbuliadienis ir mano miesteee. Vyuuuuvyyyuuuu!
Po nuostabaus pirmojo burbuliatoriaus Vilniuje, kur teko sudalyvauti,
burbulai užplūdo ir mano gimtąjį miestą Panevėžį!!!


Ir ačiū linksmajai šeimynėlei, kurie pakavo vėją!!!
Gražumėlis!

O dabar laikas pasigaminti vėjo pakavimo įrankius ir juos išbandyti:))))

Skaitymai

Kasdien - skaitymai. Nežiūrint į priekį ir neplanuojant.

Atostogos, gal kiek tingios, bet atostogos.

Apie Dainų šventę ir antikrizinę vienybę

Dar ir šiandien aš žiūriu "Tūkstančio aušrų dainas Lietuvai" ir graudinuos...į sivaizduokit vaizdelį..., juk net tie nelemti dainų šventės anonsai mane sujaudindavo. O tuomet stadionuose, parkuose ir panašiai plūdo tik didžiulis džiaugsmas ir jaumas, jog TOKIOS šventės jau greit nebus. Ir viskas buvo tobula, nors buvo ir daug nežinios, darbo nuo ryto 9 iki kito ryto 4 valandos. Bet kasnakt/kasryt griūdama į lovą pagalvodavau - "Šiandien buvo nuostabi diena!".Didelės padėkos už darbą, visų beribis džiaugsmas, sveikinimai ir t.t. ir panašiai, jaučiu, kad kartojuosi, bet dar ir dabar nerandu žodžių viskam apibūdinti. Bet galiu įvardyti didžiausias smagybes, papunkčiui, nes kitaip nesugebėčiau, mintys šokinėja:
*puiku yra matyti  gerus vadovus, kurie yra būtent tie kurie kai reikia griežti, o kai reikia atsipalaidavę, smagūs ir draugiški,
*įdomiausios renginių akimirkos būna būtent per repeticijas, tuomet užgimsta auksinės frazės:
-Yra toks atsitikimas.
-Kas nemato dirigento, tas groja tyliai.
-Čia ne džiazo festivalis, pamatėm kaip grojat- galit važiuot namo.
-Kas nežino kur eiti - šypsosi.
-Su Naujaisiais metasi [vidury nakties].
-Šluotų šokio sinchronas.
- ir t.t.
*visai smagu pralėkt pro sceną ekspromtu :)))
*Lietuvos folkloro šokiai ir dainos yra pasakiško grožio!
*Bangos per renginius yra wawawywa! Tada jau nebesvarbu, kas dedasi stadione, svarbu laiku atsistot :)))
*Šokėjų ištvermė yra beribė, vajėėėėj. Ir geriausia Šokių dieną visuomet žiūrėt per TV.
*Kalnų ir Vingio parkai yra pasakiškos vietos dainų šventėms.
*Eitynės yra irgi nuostabumas, sėdi ant stataus Tauro kalno šlaitai ir saugais, kaip nenukrist, bet svarbu visus pasveikint ir džiaugtis kartu.
*Lietuviams nesvarbi krizė, krimto dalyviai tai dešrigalį kokį, tai agurką, betką, bet svarbu TAS jausmas, jog dalyvauji.
*Pasveikinti visus labai lengva, juk taip smagu einant gatve išgirsti iš svetimo žmogaus "Su švente!"
*Braukti ašarą tekdavo dažnai... graudino skambios dainos ir jautrūs žodžiai.
*O latviai ir estai per dainų šventes prakalbsta lietuviškai.
*Labai nesupratau žmonių euforijos, kai pasirodė būsimoji prezidentė. Kolkas mano pagabą pelnęs tik buvęs prezidentas, kol akivaizdžių darbų nėra, kam šitaip sureikšminti?
*Mes dainų šalis.Taaaaip.
*
*
*
*O bendrai sudėjus Tūkstantmečio dainų šventė visus suvienijo.
*galbūt bus pratęsta.

********

Aš nemoku atostogauti.Oooooo taip! Kad ir kaip beviltiškai ta skambėtų - taip ir yra. Tik prasidėjus atostogoms aš visdar jausdavau nerimą, kad reikia kažkur bėgti-lėkti, kad dar kažko neatsiskaičiau ir panašiai, o dabar gi va - mirštu iš nuobodulio, jau net rankdarbiai ir knygos nebepadeda... Skaičiuoju dienas iki dainų šventės nes tuomet vėl į Vilnių ir bent savaitei grįš mano įprastas gyvenimas. Nes dabar jis visisškai apsivertęs aukštyn kojom! dienomis ilgai miegu, o naktimis kaip kokia naktibalda neinu miegoti o jei ir prisiverčiu eit į lovą, tai praguliu atmerktomis akimis. Ir kiek minčių tada ateina, dažniausiai tokių, kurios neduoda ramybės.

Maža to aš panašėju į namų šeimininkę (tik valgyti dar nedarau), kasdien tvarkau namus, važiuoju į kaimą dirbti įvairiausių darbų.

Nevykdau sau duotų pažadų, o tai bene didžiausias minusas - nesimokau ispanų k., neskaitau knygų ir rankdarbiai kažkokie nevykę gaunasi, niekur nevažiuoju, nes planai vis griūva ir griūva, o ką jau bekalbėt apie planus pakeliaut į užsienį- kosmosas visiškas, neįmanoma misija.

Bet kuo galiu pasidžiaugti, tai vakar vakaru... Gamta kaip stebuklinga buvo, vaikščiojau basomis po dobiliukų pievutę, mačiau kaip skriadžioja ir prieš saulutę šildosi kamanės ir drugeliai, virš mūsų galvų praskrido gandras, ir prie miško pirmąkart šiemet ragavau žemuogių...

Viskas, kas baigias - grįžta į pradžią

Atsibundu ryte ir suvokiu, kad esu viena namie ir, kad rytas prašuoliavo jau seniai - jau beveik pietūs. Tai matyt vadinama atostogomis, kurių visad laukdavau, bet joms atėjus pamirštu visus planus, turiu daryti visai netai ką norėčiau veikti, ir taip du mėnesius.
Dažnai suvokiu, kad tikrai esu atitrūkusi nuo to gyvenimo, kurį gyvenau dar visai neseniai - prieš tris metus. Bijojau viską palikt, atsidurt ten, kur viskas nepažįstama, bendrauti su tais žmonėmis, kuriuos matau pirmąkart gyvenime. Bet taip jau gyvenime būna, kad viskas dažnai apsiverčia aukštyn kojomis. Taip atsitiko ir man.
Kartu su visais pokyčiais atsiranda ir dideli įššūkiai, minėtieji baimės laikai (perdedu truputį) seniai praėjo, pamažu atsirado tie, kuriais pasitiki, atsirado mylima veikla, kuri yra tokia įvairiapusiška, kad žodis savanorystė viską taip gražiai sulipdo, kad net gražu jį ištarti. Taigi du metai prabėgo taip greit, per juos šitiek atradau, pamačiau, patyriau, suvokiau, tiek džiaugiausi, kartais nusivildavau, bet tada vėl atsirasdavo tai, kas versdavo netik save pačią, bet ir kitus motyvuoti. Ir tik dabar atėjo suvokimas, kad toji visų keikta Kultūros sostinė man davė tiek, kad tai nesulyginama su tais milijonais popieriukų vadinamų pinigais. Aš savanoriavau visuose VEKS renginiuose, buvau ir sniego dvasia medyje ir antspaudukų dalintoja, ir savanorių koordinatorė, ir vaikų auklė ir maisto vežiotoja ir biuro darbuotoja ir kurjerė ir t.t. sunku jau dabar ir išvardinti.
Galbūt ir gerai, kad tuos kelis metus nedirbau apmokamo darbo, turiu dėkot už tai mamai ir tėčiui, kurie mane remia ;) nes jei būčiau dirbusi, kaži ar tiek būčiau gavusi, kiek gavau iš savanorystės.
Dabar kai viskas baigiasi suprantu, kad tai galbūt nauja pradžia, nes mintyse kirba naujo idėjos ir planai.


Bus tęsinys.

Be pavadinimo. Pamąstymas.

... kas šiandien vyksta?
naršau internete, peržiūriu draugų foto, mirkstu deviantart'e...

...ir svajoju, kas būtų, jei aš ten būčiau.
Bet kodėl aš ten būti negaliu, juk galių, bet kas tuomet prikausto mane štai čia prie kėdės, kas neleidžia pajust kėlionių džiugesio. Aš kaip visada nežinau, ir visia taikli tojo frazė "žinau, kad nieko nežinau".
Užkrėskite mane kelionėmis, prašaaaau!