Kaip Judita bijo permainų.

Seniai buvo aišku ,kad reikia keist gyvenamąją vietą. Prakalbus apie tai su šeimininke pasijutau kaip prasikaltus, bet juk nieko blogo aš nepadariau, viskas sumokėta ir pan.

Mane kaip šlapiu skuduru daužė suvokimas, kad pinigų visai nėra ir mano didelei svajonei išsinuomoti Žvėryne butuką ateina galas. Bet ne, aš ją atidedu kokiems metams ar iki kol susirasiu darbą.

Taip pripratau prie šio rajono ramybės ir žalumos, bei patogumo (gyvenimas centre, taip taaaip...), kad dabar vis nerimauju dėlto kaip apsiprasiu naujoje vietoje, kuri yra prie Vingio kino teatro. Viskas pigu, oki doki. Bet imu nerimauti dėl kaimynų, dėlto, kad kažko trūks, kad sunku, kad bus perdaug žmonių, kad rajonas man ne iš mieliausių ir t.t. Nors niekas matyt nesikeistų netgi jei susirasčiau kažkokiam kitam rajone butą. Jaučiu keistą stresą.

Dar prie viso šito prisideda "geros" žinios apie algų mažinimą ir t.t. Gal čia toji krizė, nes darbo niekaip nesusirandu... :(

Taip ir nesuprantu kas darosi, juk jei nepatiks gyventi galėsiu išsikelti, bet visada esu pilna abejonių ir nejaukumo, nes kolkas Vilniuje dar niekur nesijausiu kaip namie... nebent, nors nežinau...Taip yra, esu pripratus čia gyventi, bet kol savo neturėsiu tol taip ir bus...

Na o dabar laikom kumsčius, kad į naują būstą įsikelčiau jau šio mėnesio viduryje ir šauniai įsikurčiau, nes kambarys didelis ir erdvės daug bus, kad kaimynai būtų ok ir kad nebūtų visokių nepatogumų.

Va.

Labas, pavasari.

Ir kaip dabar liūdėt, ir kaip? Na nebent reikia kartais papanikuoti dėl mokslų nes atsiskaitymų bei rašto darbų lavinos, kuri per visus tuos metus pirma tokia intensyvi ir nevaldoma :)))

Bet ką jau čia, pusė šito jau įveikta, liko nedaug, reikia tik pastangų, kantrybės ir susikoncentravimo.

Dabar kaip niekad malonus pėščiomis keliaujant per žaliąjį Žvėryną gurkšnoti ledinęmoką ir nesirūpinti dėlto, kad skauda gerklę, juk praeis...

Dabar smagiau pralėkt su dviračiu nei su mašina ir t.t.

Žmonės daugiau šypso ir tiesiog nieko nesitikėdami keliauja siauromis gatvelėmis senamiestyje kur akys veda. Pasivaikščiojimo malonumas, jį atradau tik pradėjusi studijuoti.

Nežinau, ką tiksliai šituo įrašu noriu pasakyti, o juk ir nesvarbu ,nes jau pienės žydi ir aš ploju katučių pavasariui.

Pa-ga-liau!!!

Jie nežinojo, kaip ir aš

Vieną saulėtą dieną stovėjau priešais nedidelį veidrodį. Estetikos mano būste mažai... Juk čia ne mano namai, aš čia laikinai, nors viskas juk žemėje laikina, tai kam sureikšminti kiek ir kam. Taigi stovėjau ir žiūrėjau į savo atvaizdą ir viduje taip negera buvo. Ne, tai ne vizualūs dalykai, jaučiau, kad viduje kažkas yra, toks keistas jausmas, kai žinai, jog turi padaryti, ką ilgai atidėliojai. Tai nėra vienas, kažkoks realus dalykas, tai daug visko pavadinimu ‘Reikia keistis‘. Ir tai aš bandau pakartoti kiekvienąkart po kažko skaudaus ar po kažko didžiai džiaugsmingo. Bet niekada nepavyksta, nerandu to savyje, ko ieškau. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, manau nereikia stačia galvą viską kardinaliai keisti, o taip ir negalėčiau, neesu iš tų žmonių, kurie trenkę durimis kuria naują pasaulį. Mano pasaulis gal ir netobulas, bet man brangus, tačiau pasikeitimų jame reikia. Kokių? Aš kaip visada nežinau, na žinau, bet nenoriu to viešai trimituoti, tai yra abstraktu ir skirta tik man. Todėl sunku pasakyti, kas blogai, ko tu nori, kai pats savyje nesuformuluoji iki galo ir nenusipieši mažo minčių žemėlapio, kaip tikslą pasiekti. Bet juk supratimas, kad gali būti geriau yra pirmas žingsnis į tobulėjimą....
Be pabaigos.
Kita teksto dalis yra mano galvoje. Ji per daug paini, keista, nesuprantama... Todėl neverta.

Gero vakaro...


Pabaigai padainuokim:
In the end, there was no one to see<...>
No one was searching,
No one knew he was missing...
Can I keep him?
He followed me...

Atsitiktinumai arba neriu į jūrą

Visdar negaliu patikėti... Mintyse rezgu planą pažiūrėti filmą, nors ir vėlu... Numetus visus likusius darbus, pasidariusi kavos (nors jau beveik vidurnaktis) sėdžiu kambaryje ir karts nuo karto nulekiu pas sesę į virtuvę pasižiūrėt kokių velykinių grožių turėsime ant stalo.

Jau norėjau kompiuteryje įsijungt filmą "Mar adentro", kas lietuviškai skambėtų "Jūros gelmėse", ir stabteliu, ėėėch, gal ne šiandien, juk vėlu, filmas ne anglų, ir ne rusų kalba, o ispan, teks įdėmiai klausyti. Gal ne.

Įsijungiu televizoių ir girdžiu efektingą filmo pradžią (kurią jau anksčiau mačiau), dabar jų negaliu atkartoti, bet tai gražiai prasideda.

Ir štai suprantu, kad žiūriu tą patį filmą kurį planavau, gal vis dėlto verta?

Juk filmas pats prašosi :)

Taigi labanakt, laikas filmui.

Makaliūzė.

Aš negaliu pailsėti, nuolat jaučiu įtampą.
Kursini neopradėtas, teisės tyrimas po truputį visgi juda, pristatymo administravimo lyginamajai analizei nėra, projekto sąmata dar neužpildyta.
Informacijos teisės koliui dar pusė medžiagos net neperversta, komunikacijos teorijos koliokbiumas irgi kažkur pro rūką...

Ar aš tinginė, ar nemoku planuot laiko, ar esu pervargus, a...?
Judu vos vos.
O jau tuoj Velykos...
Gal pabėkim?

J.

Ar kadanors?...

..aš būsiu undinėlė?
Nenoriu iškeliaut  taip mažai jautusi, mačiusi, girdėjusi ir t.t.

Keistis,keistis, keistis.
Rutinos perdaug, planavimo perdaug, atsakomybės, pareigos irgi perdaug.
Kaip išmokt gyvent šia diena ir grįžt prie to nuo ko mes visi pradėjom?
Laisvės, lengvumo, saulės, nerūpestingumo, spontaniškumo, šypsenųųų man reikia.
Kas taip mane apdovanos, kaaas?
...
Nežinau.
Labanakt.

Ar aš jau užaugau?

Nepasistiebusi dar negaliu pasiekti, 4 milimetrai...
...

Aš ant pirštų galiukų.
Aš, Judita,

dažnai pamirštu kiek man metų, apsipilstau arbata, vaikštau su rūgpienio ūsais, dažnai suklumpu, užkliūnu už vienintelio akmenėlio kelyje, kartais mane gali pravirkdyti gražus vaizdas, prasminga muzika, sukrečiantis filmas, niekada nesu skridusi lėktuvu ir baisia bijau aukščio...

Aš... kartais praguliu visą naktį atmerktomis akimis, aš nemoku prižiūrėti gėlių, jos nuolat nuvysta... Tada vežu jas į reanimaciją, pas mamą, tada jau ir nebeparkeliauja mano žaliukės atgal...
Be darbo kalendoriaus pusę dalykų pamirščiau, nieko nesuprantu apie verslą ir nenoriu, nes neįdomu...
Nuolat atrandu įpatingus žmones, iš kurių gaunu daug, moraline prasme... jie mane įkvepia, padrąsina ir pralinksmina.

Turiu sesę, kuri kepa pačius skaniausius pyragus pasaulyje, mes pasipykstam kartais, bet ji mano mažiūtė.
Gal kada pratęsiu tokias a la išpažintis, apie save. Nežinau,bus matyti.


Niekada nemokėjau įdomiai rašyti, o niekad rimtai ir nerašiau. Jau ir dabar atrodo, kad šitas įrašas nuobodus. Bet ką jau čia... Rašau, kad rašyt.

O dabar Juditaitė eina pyragiuko, niam!