Ar aš jau užaugau?

Nepasistiebusi dar negaliu pasiekti, 4 milimetrai...
...

Aš ant pirštų galiukų.
Aš, Judita,

dažnai pamirštu kiek man metų, apsipilstau arbata, vaikštau su rūgpienio ūsais, dažnai suklumpu, užkliūnu už vienintelio akmenėlio kelyje, kartais mane gali pravirkdyti gražus vaizdas, prasminga muzika, sukrečiantis filmas, niekada nesu skridusi lėktuvu ir baisia bijau aukščio...

Aš... kartais praguliu visą naktį atmerktomis akimis, aš nemoku prižiūrėti gėlių, jos nuolat nuvysta... Tada vežu jas į reanimaciją, pas mamą, tada jau ir nebeparkeliauja mano žaliukės atgal...
Be darbo kalendoriaus pusę dalykų pamirščiau, nieko nesuprantu apie verslą ir nenoriu, nes neįdomu...
Nuolat atrandu įpatingus žmones, iš kurių gaunu daug, moraline prasme... jie mane įkvepia, padrąsina ir pralinksmina.

Turiu sesę, kuri kepa pačius skaniausius pyragus pasaulyje, mes pasipykstam kartais, bet ji mano mažiūtė.
Gal kada pratęsiu tokias a la išpažintis, apie save. Nežinau,bus matyti.


Niekada nemokėjau įdomiai rašyti, o niekad rimtai ir nerašiau. Jau ir dabar atrodo, kad šitas įrašas nuobodus. Bet ką jau čia... Rašau, kad rašyt.

O dabar Juditaitė eina pyragiuko, niam!