Jie nežinojo, kaip ir aš

Vieną saulėtą dieną stovėjau priešais nedidelį veidrodį. Estetikos mano būste mažai... Juk čia ne mano namai, aš čia laikinai, nors viskas juk žemėje laikina, tai kam sureikšminti kiek ir kam. Taigi stovėjau ir žiūrėjau į savo atvaizdą ir viduje taip negera buvo. Ne, tai ne vizualūs dalykai, jaučiau, kad viduje kažkas yra, toks keistas jausmas, kai žinai, jog turi padaryti, ką ilgai atidėliojai. Tai nėra vienas, kažkoks realus dalykas, tai daug visko pavadinimu ‘Reikia keistis‘. Ir tai aš bandau pakartoti kiekvienąkart po kažko skaudaus ar po kažko didžiai džiaugsmingo. Bet niekada nepavyksta, nerandu to savyje, ko ieškau. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, manau nereikia stačia galvą viską kardinaliai keisti, o taip ir negalėčiau, neesu iš tų žmonių, kurie trenkę durimis kuria naują pasaulį. Mano pasaulis gal ir netobulas, bet man brangus, tačiau pasikeitimų jame reikia. Kokių? Aš kaip visada nežinau, na žinau, bet nenoriu to viešai trimituoti, tai yra abstraktu ir skirta tik man. Todėl sunku pasakyti, kas blogai, ko tu nori, kai pats savyje nesuformuluoji iki galo ir nenusipieši mažo minčių žemėlapio, kaip tikslą pasiekti. Bet juk supratimas, kad gali būti geriau yra pirmas žingsnis į tobulėjimą....
Be pabaigos.
Kita teksto dalis yra mano galvoje. Ji per daug paini, keista, nesuprantama... Todėl neverta.

Gero vakaro...


Pabaigai padainuokim:
In the end, there was no one to see<...>
No one was searching,
No one knew he was missing...
Can I keep him?
He followed me...