Kaip truputis Indijos Lietuvoje dirba

Ką aš supratau dirbdama tris dienas su indais (babajais, indusais ir pan.):
*kad neesu tokia laaaabai jau tolerantiška;
*kad rytiečiai prekeiviai meluoja įsijuosę ir neduoda nuolaidų;
*kad negalima duoti savo telefono nr. net ir darbo reikalais;
*kad trijų dienų nuovargis gali išvesti iš proto;
*kad esu kantri;
*kad esu verta gero darbo, nes zubrinu universiteto suolus ne be reikalo, ir turiu galvoje košės;
*kad vieni indai yra priekabiautojai, kiti perdėm nuoširdūs, kiti tylūs ir santūrūs, o kaikurie net showmen'ai
*kad lietuviai gali taip savus išmaudyti, kad ojoj...
*kad sunkus darbas mane išmoko vertinti tikrai svarbius dalykus;
*kad poilsis yra šventas dalykas man;
*kad lašelytis Indijos nuo šiol mane lydės (graži tunika, ir dvi skarutės);
*kad Indija tikrai niekada nebuvo ir nebus mano svajonių šalis;
*kad kultūrų skirtumai būna žiauuuuriai diedeli;
*kad svetimšaliai galvoja,jog lietuvės bukos ir iškart puls jiems po kojom;
*kad dirbti ą0 val su pusvalandžiu pietums yra absurdas;
*kad moku derėtis;
*kad turiu didelį sąžinės jausmą dėl mokslų;
*
*
*
*..... pratesiu, kai mintis sudėliosiu.
*
*

Tiuriuriu nuotaika ir kaip niekas niekada komentarų nerašo

Aš dabar esu visisškoje nežinioje ir laikinumo jausme. Kartais sunku susivokti, nes nespėjų sugaudyti visko, kas vyksta. Ryte aš važiuoju dviračiu į praktiką (kartais) UNESCO, tada vieniši pietūs senamiestyje, nes mano draugeliai bohemiečiai-archyvistai yra Lost in translation... dingę kaip į vandenį, bet aš žinau kodėl - rašo kursinius darbus, todėl ramiausiai suvalgau pietus, paskaitau žurnalą, paredaguoju kursinį ir vėl keliauju praktikuotis. Padirbėjusi kelias valandėles vėl žingsniuoju senamiesčio gatvelėmis krimsdama obuolį, tada sulaukiu troleibuso, kur žmonės man pikti ir nemalonūs pasirodo, išlipu visada Vingio stotelėje, nes neprisijaukinu šitos vietos. Tada žingsniuoju į savo laikinąjį būstą, pasinervinu dėl gyvenimo sąlygų ir suprantu, kad dievaži... kiek man čia beliko. Aš pasiryžau permainoms ir tai svarbiausia... Bėgau nuo vilko ir sutikau mešką, bet tą mešką pergudrausiu ir viskas bus ok :) vakarais aš neiškenčiu ir išeinu kažkur ar į parką ar susitikt su kursiokėlėm, alučio. Rytais atsibundu anksčiau nei reikia, be viso to dar numečiau svorio, o sesija dar net neprasidėjo. Bet velniop, net jei mano kursinis bus blogai parašytas ir jeigu nepasiseks visokie planai planeliai, jei neparašysim projekto, jei nerasiu darbo, aš ištversiu, nes pati susikuriu permainas ir noriu išmokt gyvent nepriklausoma nuo nieko, tik nuo žmonių ir gerų emocijų, svarbu ne kur, o kaip gyveni, svarbu ne kaip atrodai, o kaip viduje jautiesi, nes tam, kad skirstum tau nereik sparnų... užtenka dangaus.

Pabaiga.

Quelqu'un M'a Dit.

P.s. balose dabar stoviu su guminiais batais, bet ateis ir basų kojų sezonas, tuoj tuoj, už 5 dienų.

Užrakintas dangus...

..nebežiūri į mus.

Reiks truputį palaukt.

Ką veikti, kai tau neprivalu persidirbti ir pavargti...Bet turi išlaukti, nors ir šimtai darbų vejasi paskui tave tik išėjus už durų į pavasarišką žvarbumėlį.
Bet visgi smagu pigius pietus skaniai pavalgyti, papliurpti apie nieką, pažiūrėti dailiokų (VDA) studentų atsiskaitymus, pasivaikščioti po Užupį, išgąsdinti prancūzę mergaitę užėjus į Galerą šiaip sau...pavaikščiot ant vos besilaikančio lieptelio, žavėtis senomis, aptrupėjusiomis sienomis ir mažyčiais jaukiais balkonėliais.Ir visa tai per pietų pertrauką, atsitraukus nuo praktikos. Gyventi Vilniuje smagiausia turbūt centre: Senamiestyje, Užupyje, Žvėryne. Šie rajonai iš istorijos atneša savo dvasią... pasakoja apie čia gyvenusius žmones, apie tai kaip jie statė savo smėlio pilis ir išėjo.
Gyvendamas dėžutėje šito nepajusi, ne ne ne. Bet visi mes iki šiol svajojam surast savo kampą, kur gerą pabūt ir pasikviesti trumpam tave (kaip iš dainos). Taip ir aš vėlgi pasinersiu į šitą paiešką, nors truputį suklydau paskubėjusi, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Vataip ir nekitaip!
Laukiam birželio, o dabar eime padirbėt UNESCO labui.

Ir visgi vasara būtų neprošal.

P.s.įsivaizduok tu man, galbus įrašas apie mano naują augintinį - žvirblį. Gerulis,bet apie tai kitąkart.

Judita yra nekažką.

Judita, na išmok tu prisitaikyti prie permainų. Kartoju sau.
Bet niekaip neįsisavinu, kad viskas taip laikina, ir visokios patirties reikia. Permainos tik į gerą.
Bet jeigu švystelėtų toks mažytis spindulys aš turbūt atsipūsčiau, bet ne man vienai tamsios padangės ir dangūs tokie švino pilni.
Ne aš viena blaškausi, ne aš viena tokia lyg pametus palto sagą, ieškau aukštoje žolėje ir imu prarasti viltį ją atrasti...

Toks metas, netik man, bet visiems, suprasti tai sunku, nes kiekvienas mes egoistas.
Laikas apsidairyt ir nenukabint nosies.
Aš dedu didžiules pastangas, aš galiu, aš susitvarkysiu, aš gyvensiu taip, kaip noriu.