Aš nesportininkė

Ilgai negalvoję pasiryžo dvi Juditos Vilniaus apylinkes dviračiais apvažiuoti. Susitiko pusiaukelėje, t.y. prie Žalgirio stadiono. Judita ėmė panikuoti, nes priekinė dviračio padanga tuščia,bet Judė nebūtų Judė, jeigu nepagelbėtų Juditai ir išsitraukė mažą pompą iš kurpinės, kuri tiko nelemtajai padangai pripūsti.
Taigi nieko nelaukę nuskriejome laukais...uoj ne... Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, tuomet į Užupį, ten aplankėme Gintarę "Angelų namuose" ir nusipirkome pietus, Judė trapučių (tradiciškai), Judita bandelę, Miau ir obuolių.
Tuomet mynėm iki Markučių, pakeliui pasijutom kaip kaimę, tiek žmonių apranga, tiek kvapai priminė, jog esam (gal) kaime prie Vilniaus. Tikslaus maršruti nežinojome, bet pasivažinėję ištrupėjusiais šaligatviais, apvažiavę tragišką raudoną golfą pastatytą vidurį kelio pasiekė dvi Juditos Markučius, susipratę, kad nieko ten įspūdingo patraukė josios į PAvilnių regioninį prką, tiksliau tikslas buvo - Pučkorių atodanga. Mynėm pedalus įsijuosę, tos nelemtos kalvos žudė, o dar nebuvo dviračių tako, važiavome žole (kas tikrai nėra lengva), pro šalį lėkė fūros - nuostabu. Gavę nevieną pompą nuolat sustodavome pailsėti, vis kankino klausimas, kiek gi kelio liko. Pakeliui užvažiavę į benzino kolonėlę, susidūrėme su žydru pardavėju, kuris prekių kainą išvardino paskaičiui (jei taip galima išsireikšti). Poto netekę vilties mergaitės su dviračiu paklausėme ar dar toli toji Pučkorių atodanga, ir ji pasakė, kad ne!, ji čia pat, bet neb8tum4m mes Juditos jeigu nenuvažiuotumėm klaidingu keliu, bet atsitokėję ir įsikorę į staų kalną pagaliau pasiekėme PUČKORIŲ ATODANGĄ!!!!!!!! O ten buvo gražu, tiesa šiukšlių daug ir tik vienas suoliukas, bet mes jį okupavom. Šiek tiek pafotografavom ir skaniai pavalgėm improvizuotus pietus. Poto pradėjo lyti, bet sėdėdamos po tankia medžių lapija to nepajutom, tik griaustinis vis griaudėjo, iš tiesų tai ten mūsų pilvai gurgė ;)))
Grįžome yiesiog su vėjeliu, važiavos pakalne ir grįžom gal per į minutes,greitis buvo labai didelis, nors mynėm į tą kalną gerą valandą, kai važiavome į priekį. Grįžome pro užupį, poto palei Nerį, truputį palydėjau Judę ir parmyniau namo, prie durų gi išgelbėjau visai nieko vaikinuką, mat jis neturėjo laiptinės raktų, o jis gi kaip džentelmenas, man padėjo įsivaryti dviratį ir palinkėjo gero vakaro. Gerus kaimynuis dabar turiu, xexe :)
Grįžau namo ir keistai jaučiausi, taigi nupėdinau į parduotuvę maisto, grįžau ir štai jau beveik miegu.
Labanakt!
V4liau bus foto ;)