Vilnius

[perspeju,daug ramatikos klaidu, veliau pasitaisysiu, o dabar tegu apsviecia mane mokslo sviesa :)))]

Jau ketvirtus metus gyvenu Vilniuje. Taigi kaip ir kas ir kodėl.

Iš savo mažojo Panevėžio megaičiukė 2006 m. atvažiavo mokslų krimsti į sostinę.
Tada viskas pirmakursės akimis viskas atrodė taip baugiai - "nuostabioji" N. Vilnia, bendrabutis su idiotiškiausiomis taisyklėmis, šalia gyvenanti truputį šizofrenikė kaimynė, kelionės į universitetą pro kaimus kaimelius, kursiokai, kurie atrodė tokie svetimi, tas visas akademinis gyvenimas buvo ne man. tik ir svajodavau apie penktadienius ir keliones namo į savo gimtą miestą.

Bet viskas keičiasi.
Vilnius tapo mano namais, čia jauku, čia gali išeit tiesiog pasivaikščiot (šito malonumo anksčiau nepažinau, nes Panevėžyje tiesiog nėra kur pasivaikščioti, tais laikais buvo ir nesaugu ir keista), čia geriausi draugai, čia begalės veiklų būtų, čia mano šimtą kartų keiktas Komfakas, kuris vis dėlto man daug daug davė, čia būta daug nuotykių, naktinėjimų, linksmybių, gražių akimirkų, daugybė mielų pažinčių, daug galimybių (visomis prasmėmis) ir t.t.

KAs man čia patinka, na iš eilės- pirmiausia vietos:
-Vietos. Senamiestis, kur kartais tiesiog vena einu pasivaikščioti, pravėdinti smegenis, Vilnelė, bohemiškasis Užupis, visi Vingio parko takeliai, kiekvienas suskaičiuotas, apžiūrėtas Žvėryno medinis namukas, dviračiais išraižyti keliai į Bemontą, Pučkorių atodangą, Markučius. O kur Žalieji ežerai, ta pasakiško smaragdo vandens vietelė, Verkių rūmai ir apžvagos aikštelė, kur tie junk food'o suvalgyta.
-Kavinės, švenčių vietos ir šiaip. Turbūt daugiausiai laiko per 4 metus aš praleidau Saulėtekio miškų tankmėje - universitete. visos auditorijos iki skausmo žinomos, fizikų valgykla su skaniu maistu, naujoji prabangi valgyklą, Jungiamieji rūmai, kur žinom visus kavos, saldumybų bei sumuštinių aparatus (pastarasis dingo mūsų nelaimei), ir žinoma biblioteka, kur ilgai neužsibūnam, mes juk ne teisininkai, mes informacijos ir komunikacijos būsimieji specialistai, mes gal daug ko nežinom, bet kur rasti informaciją apie reikiamus dalykėlius išmanom.
Labai svarbu paminėti Ingos, Justės butus. Kur daug švenčių prabėgo, ačiū ačiū už pastogę vakarams su vynu, hipių šėlsmą ir angelų sąskrydžius.
VEKS biuriukas - ten mano daug būta, daug kalbėta, juoktasi, daug darbų padaryta (!), daug pažinčių, gerų draugų, daug idėjų ir giliai giliai įskiepytas savanorystės jausmas (turbūt visam gyvenimui). Daug ko išmokau visomis prasmėmis, ten visko daug daug daug, ir ačiū ačiū ačiū.
Teatrai. Mažasis teatras yra mano mylimiausias, bet paradoksalu, jog jame mažiausiai buvau, Menų spaustuvėje aš dažnesnis svečias Savanorystė vėlgi) ir dar Nacionaliniame dramos teatre žinau puikiuosius laiptelius, nuo kurių viskas matosi.
SALTES rūsiukas. Oj kiek žaidimų ten sužaista, et laaaabai labai tikiuosi,kad ten gims dar daug puikių iniciatyvų. Pirštai sukryžiuoti.
Slaptos vietos. Kaži ar jos tiek slaptos kiek norėtųsi, bet netokios gausiai lankytinos tai tikrai. Tai Neries krantinė ties žvėrynu, praeityje mano dažnas kelias namo; tai ir Vingio pasko Sveikatingumo takas, kuris kaži jau ar toks "sveikas" - šiukšlės, krūmynai and stuff, bet ten gimė Homo šiukšlinijus:))) Bernardinų kapinės giliai giliai užupyje, tiesiog ramybės oazė, kiek raupoka vieta - bet įspūdinga. Negaliu pamiršti didiulės pakalnėje esančios pievos Žvėryno gilumoje, ten taip gera padrypsoti, mmm. Daugiau nepamenu. Gėda, juk tikrai tokių daugiau yra.