2010 m. liepos 13 d., antradienis

Apie svajonių vieteles, kur mintimis buvai nukeliavęs: I dalis

Kaip jaustis kai pirmąkart skrendi lėktuvu? Kaip jaustis kai tu planuoji kelionę: nuo lėktuvo bilietų pirkimo iki apgyvendinimo? Kaip jaustis, kai jau esi svajonių šalyje, bet visdar netiki joje esanti?

Šie ir dar daugiau klausimų man kilo kelionėje į Ispaniją ir Italiją, aplankytų miestų skaičius nedidelis: Barselona, Žirona, Milanas, Como ir Bergamas ( bet juk keliavome tik 9  dienas). Neaprašinėsiu kiekvieno miesto, jie labai skirtingi ir sukėlė visokiausių jausmų, tiesiog papasakosiu, kas labiausiai įstrigo iš kelionės, taip padrikai, bet noriu.

Taigi, mano išsvajotoji Barselona. Prisipažinsiu - pirmasis įspūdis buvo tiesiog apgailėtinas, LAs Ramblas gatvė sausakimša turistų, Placa Catalunya - elementari aikštė, nesukėlus jokių emocijų, kol suradome savo būstą praėjome pro smirdinčias gatves ir pro laisvo elgesio moteriškaičių plotelį. Sutikę savo išgelbėtoją (būsto klausimu) nudžiugome, bet neilgam - namo laiptinė buvo kaip po karo, o ir pats butelis nebuvo įstabus, tiesiog maksimum 10 kvadratų kambarys ant stogo ,kur tame pačiame plote ir virtuvė ir svetainė ( ir mūsų miegamasis), o mūsų hosto miegamasis vos už užuolaidėlių. Jis mums iškart davė nurodymus saugotis kišenvagių, kur eiti, kur neiti ir pan. ir mūsų "džiaugsmui" paliko mus be būsto raktų, taigi savo lagaminus palikome neužrakintuose namuose. Galvojom visokių konspiracinių planų kaip čia viską sutvarkyti, bet pasivaikščioje po miestą, nuėję į spalvingąjį turgų ir užkandę indų restoranėlyje ( aš pirmakart valgiau indišką maistą, au jė!) kiek parimome, juolab, kad naujai atrastas draugas (kūrį vėliau vadinome kodiniu vardu Rėmėjas) nepaliko mūsų vienų plavinėti gatvėse. Vėliau per siestą pamiegojome ir pradėjome ruoštis vakarinei-vakarėliui. Va tada ir prasidėjo linksmumai ir visos įdomybės. Atsipūtę pagaliau nurimom ir laukėm ką Barselona mums dar padovanos,

Taigi Barselonoje susipažinome su žydu, savo Rėmėju Hovav, kuris davė tiek patarimų, kad dabar pažįstamiems vykstantiems į Barseloną viską raportuoju, nes be visų tų gudrybių būtume išmėtę daugybę pinigų. Mūsų Rėmėjas buvo keisto būdo žmogelis, turintis verslą Madride ir šiuo metu nieko neveikiantis. Labai smagu, kad jis mus kviesdavosi į vakarėlius, jam session'us ir panašiai. Labiausiai man įsiminė gimtadienis paplūdimyje, kuomet kai visi įnirtingai stebėjo portugalų ir ispanų futbolo kovas aš bendravau su savo drauge Maria Rosaria, kurios begalo buvau pasiilgus. Beje, žmogaus, kurio gimtadienis tą vakarą buvo švenčiamas aš nepamenu, net ir nežinojau kieno tiksliai gimtadienis, bet kam tai rūpi! Taigi tą vakarą užbagėme pasibraidžiojimais Viduržiemio jūroje begurkšnodamos paplūdimyje kažkokio vaikino padarytus mojito. Pamiršau paminėti, kad mūsų atvykimo proga Rėmėjo terasoje vagėme tapas ir gėrėme lietuvišką degtinę, kuri visiems labai patiko. Tačiau daugiausia pagyrų sulauke mūsų juoda ruginė duona (paplojam senoliams!). Tąvakar publika buvo trejopa: mes lietuvės, keli vaikinai iš Izraelio ir ispanai. Vienas įdous, kiek vyresnis ispanas traukė dainas pasiėmęs gitarą, o mes visos/visi buvom apkerėtito paprastumo, kad štai nori vakarėlio ant stogo - jis čia pat, tik nueik į parduotuvę maisto ir prisikviesk draugų. O toji terasa labai paprasta (kur nuolat vakarais sėdėdavome), užgriozdinta senais baldais, taip pat joje augo Rėmėjo mergaitės - marihuana. Prižiūrėjo jis tą žolę kaip didžiausią turtą, pasakodavo kaip augina, kas blogai, kas gerai. Plius terasje gyveno du mitiniai herojai: šunys Goliat ir Amos ir žirafa Fifi, šiuos žaislus mūsų pakvaišęs rėmėjęs buvo personifikavęs. Okey, suėjo šita linksmybė kaip ir hamakai terasoje.

Apie pamatytus objektus. Jų buvo daug, bet žinoma įspūdingiausi jų - Gaudi kūriniai. Labiausiai sužavėjo Casa Milla, su į dangų kylančiais kaminais aka karžygių galvmis ir Guell parkas. Sagrada Familia bažnyčia taip, ji įspūdinga, bet perdaug prisižiūrėjau foto, tad ji didelė, patraukianti akį ir žinoma kitokia, bet pernelyg nenustebino.

Park Guell tiesiog nuostabi vieta, tie pasakų nameliai, landšafto kūriniai primenantys palmes, daugybė žydinčių augalų ir žinoma alinantis karštis. Norėjau te n ilgaiu pasibūti, bet karštis padarė savo.

Montjuic klalvą mes pasiekėmemetro bei funikulieriumi, o keliavome su dviračiai, taigi apžiūrėjus Barselona iš viršaus, vingiavome kalno keliukai žemyn. tiesa Dvira2iai buvo visai paklęrę ( bet nieko stebėtino, tik 5 eurai dienai). Ten daug...

Bandysiu pratęsti, o dabar laikas miegoti-ryt į darbą. LABOS

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

2010 m. liepos 13 d., antradienis

Apie svajonių vieteles, kur mintimis buvai nukeliavęs: I dalis

Kaip jaustis kai pirmąkart skrendi lėktuvu? Kaip jaustis kai tu planuoji kelionę: nuo lėktuvo bilietų pirkimo iki apgyvendinimo? Kaip jaustis, kai jau esi svajonių šalyje, bet visdar netiki joje esanti?

Šie ir dar daugiau klausimų man kilo kelionėje į Ispaniją ir Italiją, aplankytų miestų skaičius nedidelis: Barselona, Žirona, Milanas, Como ir Bergamas ( bet juk keliavome tik 9  dienas). Neaprašinėsiu kiekvieno miesto, jie labai skirtingi ir sukėlė visokiausių jausmų, tiesiog papasakosiu, kas labiausiai įstrigo iš kelionės, taip padrikai, bet noriu.

Taigi, mano išsvajotoji Barselona. Prisipažinsiu - pirmasis įspūdis buvo tiesiog apgailėtinas, LAs Ramblas gatvė sausakimša turistų, Placa Catalunya - elementari aikštė, nesukėlus jokių emocijų, kol suradome savo būstą praėjome pro smirdinčias gatves ir pro laisvo elgesio moteriškaičių plotelį. Sutikę savo išgelbėtoją (būsto klausimu) nudžiugome, bet neilgam - namo laiptinė buvo kaip po karo, o ir pats butelis nebuvo įstabus, tiesiog maksimum 10 kvadratų kambarys ant stogo ,kur tame pačiame plote ir virtuvė ir svetainė ( ir mūsų miegamasis), o mūsų hosto miegamasis vos už užuolaidėlių. Jis mums iškart davė nurodymus saugotis kišenvagių, kur eiti, kur neiti ir pan. ir mūsų "džiaugsmui" paliko mus be būsto raktų, taigi savo lagaminus palikome neužrakintuose namuose. Galvojom visokių konspiracinių planų kaip čia viską sutvarkyti, bet pasivaikščioje po miestą, nuėję į spalvingąjį turgų ir užkandę indų restoranėlyje ( aš pirmakart valgiau indišką maistą, au jė!) kiek parimome, juolab, kad naujai atrastas draugas (kūrį vėliau vadinome kodiniu vardu Rėmėjas) nepaliko mūsų vienų plavinėti gatvėse. Vėliau per siestą pamiegojome ir pradėjome ruoštis vakarinei-vakarėliui. Va tada ir prasidėjo linksmumai ir visos įdomybės. Atsipūtę pagaliau nurimom ir laukėm ką Barselona mums dar padovanos,

Taigi Barselonoje susipažinome su žydu, savo Rėmėju Hovav, kuris davė tiek patarimų, kad dabar pažįstamiems vykstantiems į Barseloną viską raportuoju, nes be visų tų gudrybių būtume išmėtę daugybę pinigų. Mūsų Rėmėjas buvo keisto būdo žmogelis, turintis verslą Madride ir šiuo metu nieko neveikiantis. Labai smagu, kad jis mus kviesdavosi į vakarėlius, jam session'us ir panašiai. Labiausiai man įsiminė gimtadienis paplūdimyje, kuomet kai visi įnirtingai stebėjo portugalų ir ispanų futbolo kovas aš bendravau su savo drauge Maria Rosaria, kurios begalo buvau pasiilgus. Beje, žmogaus, kurio gimtadienis tą vakarą buvo švenčiamas aš nepamenu, net ir nežinojau kieno tiksliai gimtadienis, bet kam tai rūpi! Taigi tą vakarą užbagėme pasibraidžiojimais Viduržiemio jūroje begurkšnodamos paplūdimyje kažkokio vaikino padarytus mojito. Pamiršau paminėti, kad mūsų atvykimo proga Rėmėjo terasoje vagėme tapas ir gėrėme lietuvišką degtinę, kuri visiems labai patiko. Tačiau daugiausia pagyrų sulauke mūsų juoda ruginė duona (paplojam senoliams!). Tąvakar publika buvo trejopa: mes lietuvės, keli vaikinai iš Izraelio ir ispanai. Vienas įdous, kiek vyresnis ispanas traukė dainas pasiėmęs gitarą, o mes visos/visi buvom apkerėtito paprastumo, kad štai nori vakarėlio ant stogo - jis čia pat, tik nueik į parduotuvę maisto ir prisikviesk draugų. O toji terasa labai paprasta (kur nuolat vakarais sėdėdavome), užgriozdinta senais baldais, taip pat joje augo Rėmėjo mergaitės - marihuana. Prižiūrėjo jis tą žolę kaip didžiausią turtą, pasakodavo kaip augina, kas blogai, kas gerai. Plius terasje gyveno du mitiniai herojai: šunys Goliat ir Amos ir žirafa Fifi, šiuos žaislus mūsų pakvaišęs rėmėjęs buvo personifikavęs. Okey, suėjo šita linksmybė kaip ir hamakai terasoje.

Apie pamatytus objektus. Jų buvo daug, bet žinoma įspūdingiausi jų - Gaudi kūriniai. Labiausiai sužavėjo Casa Milla, su į dangų kylančiais kaminais aka karžygių galvmis ir Guell parkas. Sagrada Familia bažnyčia taip, ji įspūdinga, bet perdaug prisižiūrėjau foto, tad ji didelė, patraukianti akį ir žinoma kitokia, bet pernelyg nenustebino.

Park Guell tiesiog nuostabi vieta, tie pasakų nameliai, landšafto kūriniai primenantys palmes, daugybė žydinčių augalų ir žinoma alinantis karštis. Norėjau te n ilgaiu pasibūti, bet karštis padarė savo.

Montjuic klalvą mes pasiekėmemetro bei funikulieriumi, o keliavome su dviračiai, taigi apžiūrėjus Barselona iš viršaus, vingiavome kalno keliukai žemyn. tiesa Dvira2iai buvo visai paklęrę ( bet nieko stebėtino, tik 5 eurai dienai). Ten daug...

Bandysiu pratęsti, o dabar laikas miegoti-ryt į darbą. LABOS

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

 

Blog Template by YummyLolly.com