Nesiorientuoju

Dabar taip, žmonės, man sunku orientuotis laike ir erdvėje, todėl esu nepakaltinama.

Grįžusi po darbo kartais krentu miegoti ir apbundu anktį, tuomet nerasdama vietos, dar pratempiu kelias valandas ir vėl miegoti. O jau taip nekenčiu rytų, nemėgstu skubėti gerti kavą, nemėgstu lygintis rūbus, nemėgstu skubėti į darbą,  bet kadangi laiku neatsikeliu, tai pasaka be galo tęsiasi kasdien.

Šiandien apskritai nesiorientuoju informacijos gausoje, el. pašte pilna laiškų, pokalbių langai mirga, o be viso to būtinai norėjau pažiūrėti laidą per televiziją apie lietuvius Barselonoje ir tuomet pasinėriau į apmąstymus ar galęčiau ir norėčiau gyventi užsienyje. Dar didesnę sumaištį kelia per garsiakalbius skambanti Mika muzika (o jo koncerte aš nebuvau, cha cha!). Taigi apie užsienius, kurie netaio jau ir už sienos...Barselona nugalėjo mano širdį, o italų draugiškumas nuginklavo mane galutinai. Taigi, dažnai mastau apie rudeninę kelionę (greičiausiai į Mančesterį ir Liverpulį), nors piniginėje žvanga ne daugiau nei 7 litai. Bet jei papasakočiau kiek pinigų išleidau paskutinėje kelionėje, nepatikėtumėt, dėl visko kaltas couchsurfing'as ir pigiųjų skrydžių kompanija Ryanair.

Po truputį ateina suvokimas, kad likusią gyvenimo dalį dirbsiu kažkur ir tik vakarai ir savaitgaliai priklausys man. Blogiausia yra tai, kad studijuosiu magistrą ir tų vakarų nebeliks, arba teks kaip visad praleidinėti paskaitas, kad susitikt su draugais, nueit į koncertą arba tiesiog pasilinksmint. O mamamija, kad tik išdegtų mano planai ir netektų stačia galva vėl nerti į juodą darbo paieškos liūną. O darbo noriu ne bet kokio (na ir amicijos karjeros pražioje!), bet nieko negaliu su savimi padaryti, tikslas yra tikslas ir aš jį pasieksiu, kad ir kokia aikštinga mergiote mane laikytų aplinkiniai.

Ir kaip sunku viską suspėti kai dirbi, nes mano užmačios tooookios didelės, kad turiu suskirstyti prioritetus, o tai taip sunku, nes viskas verčias aukštyn kojom, nepriklausomai nuo tavęs.

Nuolat visiems kartoju, kad atsibodo gyventi planais B, bet gyvenimas yra vienas didelis kompromisas su kažkuo. Kartais pasiduodu, kartais beatodairiškai žengiu pirmyn.

Ėt ėt, vaikyčiai, einu toliau ilsėtis, o rytoj kaip darbo žmogus kelsiuos anksti ir pasaka tęsis be galo.