Gal laikas sugrįžti? Pasikalbėjimas apie atostogas, baimes ir šiaip gyvenimą

Kodėl taip norisi mintis išrėkti skaitmeninėje virtualybėje? tai klausimas, kuris mane kankina jau ilgai, dar smalsiau yra skaityti kitų žmonių pamąstymus. Taigi taigi, sumasčiau grįžti čia ir parašyti kažką (ne)prasmingo.

Kai vis nulyja lietus ir pro langą įskrenda vienas kitas pageltęs lapas imi mąstyti kas kaip ir su kuo. Ir čia ne rudeniška depresija, tas pilkumas užklumpa daug vėliau, kažkur ties lapkričiu, kai pilka, šalta ir nejauku. Neturiu laiko galvoti apie orą ir metų laiką, tačiau vieną dieną suvokiau, kad du pavasarius ir du rudenius aš neturiu laiko grožėtis gamta ir ramiai pasivaikščioti. Pastebėjau tai netikėtai, kai peržiūrėjau nuotraukų archyvą - anksčiau kiekvieną smulkmeną fotografuodavau, o dabar net pamirštu fotoaparatą pasiimti (tiesa, šiuo metu jis ne per geriausios būklės, tai gal dėlto?).

Taip susivokus, kad laikas bėga (o kada gi jis žingsniavo lėtai?) supratau dar vieną dalyką, kad paskutines dvi vasaras turėjau pačias nuostabiausias atostogas gyvenime Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje. Viską atpirko tos dienos praleistos kelionėse. Dažnai prisimenu visus nuotykius, matytus nuostabius vaizdus, sutiktus naujus žmones ir seniai matytus draugus. Per kiekvieną kelionę nutinka tokių dalykų, kurie šiokią dieną labai suerzintų, tačiau kelionėse tokie nesusipratimai tampa linksmais iššūkiais. Man visuomet juokinga buvo reklama apie tai, kad " ... jūsų oda niekada taip puikiai neatrodo, kaip per atostogas" - šį skambų posakį perfrazuočiau į "...jūs niekada nesijaučiate toks laisvas, kaip per atostogas" dar pridėčiau keletą žodžių apie keliones. Taigi taigi, kelionėse galima pamesti savo rimtumą ir pamiršti visas problemas, tiesa kelionėje į Graikiją pirmas dienas buvau it ne sava, nes persekiojo mintys apie problemas namuose, bet vėliau supratau, kad galbūt būtent į šį rojaus kampelį gyvenime daugiau nebeatvyksiu ir šokau į smaragdo mėlynumo vandenį (kur gylis nesuskaičiuojamas) ir pirmą kartą plaukiojau olose, vėliau nugalėjusi savo baimę plaukiau su submarinu, kur nuolat kamavo neapsakomas klaustrofobijos jausmas, bet ir jį įveikiau. Kalnų keliukai taip pat vedė mane iš proto, nes kelionės draugas-vairuotojas buvo ir yra gan didelis ekstremalas. Kol pervažiavome visą Pelaponeso pusiasalio kalnyną buvau permirkusi prakaitu ir sukaustyta baimės, bet vėlgi - aš tai padariau!

Maždaug prieš du metus pažadėjau sau įveikti savo baimes, kad ir kaip sunku būtų, juk reikia nuo jų išsivaduoti. Pirmą kartą skridau lėktuvu, buvo baisu na, tiesą pasakius baisu ir dabar, mat aukščio baimė yra tokia paniška, kad ne mano jėgoms suvaldyti savo lakią vaizduotę. Bet dažniausiai bijoma tada, kai kažko nežinai, tad kai draugė man papasakojo kaip veikia lėktuvas, kaip pakyla, ką daro kai leidžiasi, kaip mažina greitį ir pan ir dar palaikė mane už rankos skrendant iš mėlynosios Graikijos, aš suvaldžiau save ir pajutusi žemę po kojomis jaučiaus kaip naujai gimusi.

Įveikus baimes, reikia imtis veiksmų, tinginystei bei išsisukinėjimams ribų nėra. Aš nuolat viską atidėlioju paskutinei minutei, tačiau net ir suvokusi, kad mano galimybės yra neribotos, mat sudalyvavusi darbo baliuke ir grįžusi 4 val. ryto namo sugebėjau numigti 3 val. ir atsikėlusi 7 val. ryto iki 12 val dienos rašiau mokslo tiriamąjį darbą, tuomet su tėčio pagalbą nuvažiavau į darbą, atspausdinau savo darbą ( dar iki to spausdintuvas spėjo užstrigti 3 kartus), poto žaibo greičiu į Saulėtekį, atsiprašymai, kad vėluoju ir pagaliau gautas dėstytojos išrišimas reiškė tik vieną - aš baigiau I magistrantūros kursą. Suvokti, kad jau atostogos aš nespėjau nes bėgte lėkiau į sesės diplomų teikimus, ten pasveikinus sesę tapus muzikos vadybininke aš nenustojau galvoti apie tai, kad per 1-2 val. turiu susikrauti lagaminą kelionei. IrJūs tik pamanykit - viską spėjau, nieko namie nepalikau ir išskubėjau pas draugę nakvoti, o rytojaus dieną jau skridau per pusę Europos pas mylimus draugus. Toks maratonas turėjo pasėkmių, kaip ir sakiau pirmosios atostogų dienos buvo išties keistos, nes visdar jaučiau įtampą. Ir visgi tokie maratonai nėra gerai, tai kainuoja daugybę sunaikintų nervinių ląstelių, nusilpsta organizmas ir t.t. ir pan. todėl šiemet sau pažadėjau ( oj kaip lengva duoti pažadus sau..), kad viskas bus kitaip ir mokysiuos tada kai reikia, rašysiu darbus laiku, stengsiuos gerai išsimiegoti, gersiu vitaminus ir dar daug ką darysiu, kad tik manęs neištiktų birželio mėnesio maratonas.

Taigi viską reziumuojant galiu pasakyti, jog gyvenu visai neblogai, nepaisant to, kad šį pusmetį gyvensiu no-lifer'io gyvenimėlį su laisvais (tik) penktadienio vakarais ir pusiau mokslui, pusiau poilsiui pašvęstais savaitgaliais. Ir visgi turiu kuo džiaugtis - mokslai man patinka ( tai pats geriausias pusmetis), darbe reikalai juda, turiu naują draugę taivanietę ( taip taip, žmogus iš Taivano pasirinko Lietuvą iš n+k valstybių mokytis), mano namai atviri draugams ir vakarėliams ( gal net couchsurfer'iams), dar turiu galimybę, kad ir nepilna koja, bet prisidėti prie savanorystės ir visdar turiu užsidegimo ieškoti to, ko neradau ir džiaugtis kiekviena diena ir šiuo skaniu kavos puodelių, kurį keliu už Jus, kas sugebėjot visą šį įrašą perskaityti.

Iki,
J.