?

"I'll be misunderstood <...>
Isn’t it funny how we don’t speak the language of love?..."

Įrašai, dingstantys anapus

Jų daug, jie beverčiai, kaip ir šis.

Dabar klausimas salei, miniai, retorinis ar kaip jį bepavadinsit. Tiksliau du klausimai.
Kaip susikoncentruoti veiklai (nesvarbu mokslui, darbui ar pan.)?
Ir kaip prasimušti šitam niekingam pasaulėly?

Atsakymai nebūtini, kaip dėstytojai mėgsta sakyti - čia klausymas pamąstymui.

Nebemoku mokytis, bet ilsėtis irgi nebesugebu. Šimtai darbų - mažesnių ir didesnių. Puoli prie vieno, nukenčia kitas... Ir taip pasaka be galo. O visko dviem rankom nepadarysi.

Jeigu kam tai pasirodys panašu į dejones, skundimąsi ir panašiai, tai aš tenoriu konstatuoti faktą, kad absoliučiai nemoku valdyti savo laiko.

Kam tos abejonės?

... ir tikrai aš nuolat dėl ko nors abejoju, ir kam gi? Kaip sakoma neperšokęs griovio nesakyk op, taip ir neatėjus tam tikram apsisprendimo laikui nėra ko nerimauti.

O ką daryti kai abejoji savo sugebėjimais? nors žinai, kad kur kas kvailesni tokius darbus nudirba ir gauna atlygį, o tu tai darydamas iš širdies lieki kažkur anapus. Na ir gyvenimėlis, sėdi sau žmogus, dirbi monotonišką darbą ir lauki kažin ko. Bet kažinkas neateina savaime, viską reikia užsidirbt savom rankytėm, nes laimės kūdikiu kaip žinia negimiau :)

Ta proga pats metas baigt verkšlenti ir imtis veiksmų.

Mes jama šitą reikalą!!!

Papildymas: Pamoka išmokta, ir skaudžiai.daugiau jokių abejoniųųųųųų.

Darbas-magistrantūra-papildomas darbas-visuomeniniai reikaliukai ir nulis laisvalaikio

Ruduo ir pavasaris, mėgstamiaiusi mano metų laikai - kai gamta keičiasi (šitai aš nuolat kartoju), aš žymiai geriau jaučiuosi, bet to gražaus spalvoto rudens kaip ir nebuvo. Du mėnesius aš dūlėjau kartu su šimtais standartų, tyrimų tyrimelių, palyginimų, savų susikurtų metodikų liūne, ko pasekoje bibliotekos mums turbūt padėkos.  Magistrantūros studijos mane verčia taip pakrutinti smegenėles, kad kartais jau nebesupranti apie ką šneki,rašai, mąstai. visiems peikiantiems Lietuvos aukštąjį mokslą, siūlau atkentėti 4 metelius bakalaure ir stoti į magistrą, va ten tai pajunti kad mokaisi ir protauji, man vien paskaityti straipsnį ir išlementi kelis sakinius nepakanka, nuolat pasipila daugybė klausimų, ne tik iš dėstytojo lūpų, bet ir pačiam galvoje lieka daug neaiškumų. Kaip sakoma žinau, kad daug ko nežinau, ir kuo daugiau mokais tuo daugiau klaustukų aplink tave.

Taigi du mėnesiai magistrantūros studijų. Hm... jie buvo sunkūs, bet štai baigiau darbus su projektu ir tikiuosi, kad taip smarkiai nebenusikalsiu, nes bemiegės naktys, didelės dozės kavos ir nuolatinis skubėjimas, sukelia tokią įtampą, kad nuolat persekioja mintis, kad kažką pamiršai.

Bet kuo daugiau veiki, tuo daugiau suspėji, per tuos du mėnesius daugybę papuošalų pagaminau, ir turim šviežioai iškeptą mūsų kūrinėlių puslapį www.noriudovanu.weebly.com . Dar puikiai sekasi su kultūros savanoriais, daug planų planelių. Ir aš visdar nepraradau motyvacijos eit pirmyn, o tai juk svarbiausia. Štai antra diena miegu iki vidurdienio ir sakau sau "kaip nuostabu!", valgau skanų namuose gamintą maistą, visokiausius skaniausius kepinius, tvarkausi kambarį, vėpsau televizorių vakarais ir taip noriu sustabdyti laiką. Nesvarbu, kad šį savaitgalį neturiu įkvėpimo sukurti anei vieno papuošalo, nesvarbu, kad dar nepasiruošiau sekančiai mokslų savaitei, nesvarbu,kad daug darbų nepadaryta - bet aš ilsiuosi, ir tai taip puiku!!!

Tik neramina mintis, tiksliau kirba didžiulis noras ištrūkti iš mūsų pilkos kasdienybės ir bent trumpai pakeliauti, planai keliautį į Ūkanotąjį albioną atkrito, mat pavasarį-vasarą turbūt laukia kelionė į žmonijos kultūros lopšį - Graikiją, todėl taupau pinigus ir mintyse dėlioju, ką norėčiau pamatyt,toje nuostabioje šalyje.

Tegyvuoja poilsis, ir visiems labų dienų. Iki

Penktadienio rašliavėlė

Dirbti penktadienį penkiskart sunkiau. Laukiant kada jis ateis prisikuri daug planų, o parmynus dviračiu namo ima ir nusvyra rankos,hm, keista.

Pavydžiu tiems, kas atostogauja.. ir visi masiškai, O užsieniečiai stebisi, kodėl Vilnius toks tuščias. Dear foreign fiends, everybody is on vacation, except me!

Ir visas Gedimino prospektas tik vidurdienį dūzgia nuo moteraičių ir vyriškių iš visokiausių biurų. Kodėl jokios smagybės nevyksta per pietų pertraukas, juk visi turi valandą laiko kažką nuveikti, bet sugeba tik pavalgyti ir paplavinėti parduotuvėse. Kodėl nėra kavinės, kur nueitum ir prasiblaškytum. Per pietus visi skuba ir man tai nepatinka.

Grįžtant prie atostogų temos, tai aš atostogausiu rudenį, nes man patinka jausti atostogų skonį, kai visi dirba ir miestas gyvena savo įprastu ritmu. Taip, šis jausmas toks lietuviškas, džiaugtis kai kitiems blogai :))) Kitavertus tie vasaros karščiai tikrai ne man, todėl einu dar kavutės ir pradėt mėgautis savaitgaliu.

Gerų dienų!

Nesiorientuoju

Dabar taip, žmonės, man sunku orientuotis laike ir erdvėje, todėl esu nepakaltinama.

Grįžusi po darbo kartais krentu miegoti ir apbundu anktį, tuomet nerasdama vietos, dar pratempiu kelias valandas ir vėl miegoti. O jau taip nekenčiu rytų, nemėgstu skubėti gerti kavą, nemėgstu lygintis rūbus, nemėgstu skubėti į darbą,  bet kadangi laiku neatsikeliu, tai pasaka be galo tęsiasi kasdien.

Šiandien apskritai nesiorientuoju informacijos gausoje, el. pašte pilna laiškų, pokalbių langai mirga, o be viso to būtinai norėjau pažiūrėti laidą per televiziją apie lietuvius Barselonoje ir tuomet pasinėriau į apmąstymus ar galęčiau ir norėčiau gyventi užsienyje. Dar didesnę sumaištį kelia per garsiakalbius skambanti Mika muzika (o jo koncerte aš nebuvau, cha cha!). Taigi apie užsienius, kurie netaio jau ir už sienos...Barselona nugalėjo mano širdį, o italų draugiškumas nuginklavo mane galutinai. Taigi, dažnai mastau apie rudeninę kelionę (greičiausiai į Mančesterį ir Liverpulį), nors piniginėje žvanga ne daugiau nei 7 litai. Bet jei papasakočiau kiek pinigų išleidau paskutinėje kelionėje, nepatikėtumėt, dėl visko kaltas couchsurfing'as ir pigiųjų skrydžių kompanija Ryanair.

Po truputį ateina suvokimas, kad likusią gyvenimo dalį dirbsiu kažkur ir tik vakarai ir savaitgaliai priklausys man. Blogiausia yra tai, kad studijuosiu magistrą ir tų vakarų nebeliks, arba teks kaip visad praleidinėti paskaitas, kad susitikt su draugais, nueit į koncertą arba tiesiog pasilinksmint. O mamamija, kad tik išdegtų mano planai ir netektų stačia galva vėl nerti į juodą darbo paieškos liūną. O darbo noriu ne bet kokio (na ir amicijos karjeros pražioje!), bet nieko negaliu su savimi padaryti, tikslas yra tikslas ir aš jį pasieksiu, kad ir kokia aikštinga mergiote mane laikytų aplinkiniai.

Ir kaip sunku viską suspėti kai dirbi, nes mano užmačios tooookios didelės, kad turiu suskirstyti prioritetus, o tai taip sunku, nes viskas verčias aukštyn kojom, nepriklausomai nuo tavęs.

Nuolat visiems kartoju, kad atsibodo gyventi planais B, bet gyvenimas yra vienas didelis kompromisas su kažkuo. Kartais pasiduodu, kartais beatodairiškai žengiu pirmyn.

Ėt ėt, vaikyčiai, einu toliau ilsėtis, o rytoj kaip darbo žmogus kelsiuos anksti ir pasaka tęsis be galo.

Apie svajonių vieteles, kur mintimis buvai nukeliavęs: I dalis

Kaip jaustis kai pirmąkart skrendi lėktuvu? Kaip jaustis kai tu planuoji kelionę: nuo lėktuvo bilietų pirkimo iki apgyvendinimo? Kaip jaustis, kai jau esi svajonių šalyje, bet visdar netiki joje esanti?

Šie ir dar daugiau klausimų man kilo kelionėje į Ispaniją ir Italiją, aplankytų miestų skaičius nedidelis: Barselona, Žirona, Milanas, Como ir Bergamas ( bet juk keliavome tik 9  dienas). Neaprašinėsiu kiekvieno miesto, jie labai skirtingi ir sukėlė visokiausių jausmų, tiesiog papasakosiu, kas labiausiai įstrigo iš kelionės, taip padrikai, bet noriu.

Taigi, mano išsvajotoji Barselona. Prisipažinsiu - pirmasis įspūdis buvo tiesiog apgailėtinas, LAs Ramblas gatvė sausakimša turistų, Placa Catalunya - elementari aikštė, nesukėlus jokių emocijų, kol suradome savo būstą praėjome pro smirdinčias gatves ir pro laisvo elgesio moteriškaičių plotelį. Sutikę savo išgelbėtoją (būsto klausimu) nudžiugome, bet neilgam - namo laiptinė buvo kaip po karo, o ir pats butelis nebuvo įstabus, tiesiog maksimum 10 kvadratų kambarys ant stogo ,kur tame pačiame plote ir virtuvė ir svetainė ( ir mūsų miegamasis), o mūsų hosto miegamasis vos už užuolaidėlių. Jis mums iškart davė nurodymus saugotis kišenvagių, kur eiti, kur neiti ir pan. ir mūsų "džiaugsmui" paliko mus be būsto raktų, taigi savo lagaminus palikome neužrakintuose namuose. Galvojom visokių konspiracinių planų kaip čia viską sutvarkyti, bet pasivaikščioje po miestą, nuėję į spalvingąjį turgų ir užkandę indų restoranėlyje ( aš pirmakart valgiau indišką maistą, au jė!) kiek parimome, juolab, kad naujai atrastas draugas (kūrį vėliau vadinome kodiniu vardu Rėmėjas) nepaliko mūsų vienų plavinėti gatvėse. Vėliau per siestą pamiegojome ir pradėjome ruoštis vakarinei-vakarėliui. Va tada ir prasidėjo linksmumai ir visos įdomybės. Atsipūtę pagaliau nurimom ir laukėm ką Barselona mums dar padovanos,

Taigi Barselonoje susipažinome su žydu, savo Rėmėju Hovav, kuris davė tiek patarimų, kad dabar pažįstamiems vykstantiems į Barseloną viską raportuoju, nes be visų tų gudrybių būtume išmėtę daugybę pinigų. Mūsų Rėmėjas buvo keisto būdo žmogelis, turintis verslą Madride ir šiuo metu nieko neveikiantis. Labai smagu, kad jis mus kviesdavosi į vakarėlius, jam session'us ir panašiai. Labiausiai man įsiminė gimtadienis paplūdimyje, kuomet kai visi įnirtingai stebėjo portugalų ir ispanų futbolo kovas aš bendravau su savo drauge Maria Rosaria, kurios begalo buvau pasiilgus. Beje, žmogaus, kurio gimtadienis tą vakarą buvo švenčiamas aš nepamenu, net ir nežinojau kieno tiksliai gimtadienis, bet kam tai rūpi! Taigi tą vakarą užbagėme pasibraidžiojimais Viduržiemio jūroje begurkšnodamos paplūdimyje kažkokio vaikino padarytus mojito. Pamiršau paminėti, kad mūsų atvykimo proga Rėmėjo terasoje vagėme tapas ir gėrėme lietuvišką degtinę, kuri visiems labai patiko. Tačiau daugiausia pagyrų sulauke mūsų juoda ruginė duona (paplojam senoliams!). Tąvakar publika buvo trejopa: mes lietuvės, keli vaikinai iš Izraelio ir ispanai. Vienas įdous, kiek vyresnis ispanas traukė dainas pasiėmęs gitarą, o mes visos/visi buvom apkerėtito paprastumo, kad štai nori vakarėlio ant stogo - jis čia pat, tik nueik į parduotuvę maisto ir prisikviesk draugų. O toji terasa labai paprasta (kur nuolat vakarais sėdėdavome), užgriozdinta senais baldais, taip pat joje augo Rėmėjo mergaitės - marihuana. Prižiūrėjo jis tą žolę kaip didžiausią turtą, pasakodavo kaip augina, kas blogai, kas gerai. Plius terasje gyveno du mitiniai herojai: šunys Goliat ir Amos ir žirafa Fifi, šiuos žaislus mūsų pakvaišęs rėmėjęs buvo personifikavęs. Okey, suėjo šita linksmybė kaip ir hamakai terasoje.

Apie pamatytus objektus. Jų buvo daug, bet žinoma įspūdingiausi jų - Gaudi kūriniai. Labiausiai sužavėjo Casa Milla, su į dangų kylančiais kaminais aka karžygių galvmis ir Guell parkas. Sagrada Familia bažnyčia taip, ji įspūdinga, bet perdaug prisižiūrėjau foto, tad ji didelė, patraukianti akį ir žinoma kitokia, bet pernelyg nenustebino.

Park Guell tiesiog nuostabi vieta, tie pasakų nameliai, landšafto kūriniai primenantys palmes, daugybė žydinčių augalų ir žinoma alinantis karštis. Norėjau te n ilgaiu pasibūti, bet karštis padarė savo.

Montjuic klalvą mes pasiekėmemetro bei funikulieriumi, o keliavome su dviračiai, taigi apžiūrėjus Barselona iš viršaus, vingiavome kalno keliukai žemyn. tiesa Dvira2iai buvo visai paklęrę ( bet nieko stebėtino, tik 5 eurai dienai). Ten daug...

Bandysiu pratęsti, o dabar laikas miegoti-ryt į darbą. LABOS