Apie vietas, kurios it magnetas tave traukia

Šiandien vėl ėmiau galvoti apie Barseloną, vietą į kurią noriu sugrįžti. Juk kiekvienas mūsų turime tokia pasaulio vietelę kur norisi grįžti, nepaisant vis naujai atrandamų miestų ir šalių yra tokios magiškos vietos. Man tokia vieta - Barselona. Kaskart pamačiusi reklaminį klipą, nuotrauką ar pan. iš Katalonijos sostine  aš strimgalviais lekiu žiūrėti.
barselonoje buvau 5 dienas, bet jos buvo tokios pasakiškos - pažinau ją iš kitos pusės, neturistinės ( tiesa ir turistinių vietų aplankėme). Jei dabar sugrįžčiau į Barseloną, tikrai taip neskubėčiau, iššinuomočiau butą Raval arba Gothic kvartaluose ir sėdėčiau balkonėlyje siurbčiodama Sangria. Per karščius nelįsčiau į miestą, o vakarais išeičiau skaniai pavakarieniauti, o poto į naktimis nerimstančias Barselonos gatves.
Aplankyčiau Barselonos apylinkes - Monserat vienuolyną, pajūrio miestelius ir kt. Tikrai vėl užsukčiau į Parc de la Ciutadella ir užlipčiau į tibidabo kalną, kur buvo filmuojamas " Vicky, Kristina Barcelona".
Užsukčiau į muzeijus ir galerijas ( jei oras būtų prastas).  Dar norėčiau vėl prasilėkti dviračiais po gatves, kurios nėra pritaikytos dviratininkams :)))

Galėčiau ir toliau tęsti, nes jau nujaučiu, kad į Barseloną su draugėmis trauksime pavasarį... sako šiame mieste tu niekada nesijauti vienišas, na taip Barselona man tokia pulsuojanti, draugiška ir pilna nuostabių žmonių, kad pasijusti vienišu ar liūdėti joje tiesiog neįmanoma...

Barselona, lauk! Aš sugrįšiu;)

p.s. na o artimiausi metu keliausiu į Londoną į Beirut koncertą, woohoo! ;)

Apie šventes ir darbus

Sveikinu visą negausų mano tinklaraščio skaitytojų būrelį su gražiausiomis metų šventėmis.

O kartu su šventėmis prasideda ir didieji darbai. Nuo šiandien pradedu rašyti moksolo tiriamąjį darbą, kuris turėjo būti pradėtas rašyti jau rugsėjo-spalio mėnesį. Bet aš nesiskundžiu, tiesiog konstatuoju faktą. Pradedu tik dabar, nes turėjau puikiausią pusmetį su krūva gerų paskaitų, kurios man buvo labai naudingos, todėl buvau pasinėrusi į rašto darbus, ruošimasi seminarams ir pan. O kur dar kiti darbai darbeliai, va taip mano našlaitėlis MTD ir liko pamirštas, bet ačiū Diev šiemet nesu kaip "karvė ant ledo" ir literatūros ieškojau visą pusmtį ir radau jos daug. Belieka tik viską "suvirškinti", ką dabar ir pradedu daryti.
Anglų kalba tariant deadline yra sausio 10 d. (turiu pristatyti teorinę dalį) o poto išganingasis tyrimas. Galėčiau čia virkauti, kaip viskas sudėtinga ir neįdomu, o bet tačiau! Tema man labai patinka, straipsnius skaitau su malonumu ir užsidegimas pabaigti savo didįjį 2 metų darbą yra DIDŽIULIS. Su bakalauru netaip gerai nusisekė todėl magistras man kaip iššūkis sau pačiai, visgi 2 metai maratono darbas-mokslai-miegas-darbas yra išbandymas netik valiai bet ir sveikatai. Bet aš sveika gyva, tik pervargusi, bet kadangi tai tapo nuolatine mano būsena, tai ką jau čia - viskas man super duper - turėjau 2 laisvas dienas ir tai man jau ATOSTOGOS.

Tikiuosi man nepristigs to užsidegimo visą likusį laiką iki gynimų. Sėkmės man ir visiems aplink mane, nes kartais būnu pabaisiukas :)

Gražių švenčių, pasiraitoju rankoves ir einu dirbti.
*fone groja ADELE at the Royal Albert hall*

IKI

Apie DALYKUS, kurie įkvepia - „TEDxVilnius“

Vakar dalyvavau TEDxVilnius konferencijoje, visa diena atsiribojus nuo išorinio pasaulio su žmonėmis, kurie tiki savo idėjomis ir nori jomis pasidalinti. Išties keista, bet keletą idėjų aš jau žinojau ir žavėjausi tokiomis kaip: Vilnius Temperature, Lindyhoppers, Bicycle Cinema ir pan. Visgi lietuvių pranešimai buvo silpnesni, gal dėl to, kad anglų k. nėra gimtoji, gal dėlto, kad nėra oratorystės dovanos. Nepaisant to jauni žmogeliai, kaip 21 m. kompozitoriukas iš Lietuvos kalbėjo fluent english ir keliais sakiniais sužavėjo žmones. Labiausiai įkvėpė mažas žmogus iš Londono (kaip pats prašė būti pristatytas) - Marcus Orlovsky, kurie tiesiog primygtinai prašė nenustoti išdrįsti ir svajoti. Jo pranešimą žiūrėsiu dar ir dar kartą, nes tas mažas žmogus ir Londono tikrai įkvėpė žmones primindamas labai paprastus dalykus, kurių tiesiog NEGALIMA pamiršti. Įstrigo jo pasakojimas apie mažą mergaitę, kuri paklausta kuo norėtų būti užaugus atsakė: "I wonder to be an elephant". Ir tikrai, juk mes tokie sukaustyti standartų: aš noriu būti ryšių su visuomene specialistas, aš vadybininkė, o jis inžinierius. Oj oj oj, kokie mes dideli, bet iš tiesų visiški komformistai, pasirinkdami tai, kas maždaug man tinka. Reikia išdrįsti svajoti, siekti tikslų ir mažais žingsniais mes ateisim iki savo tikslo. Verta pažymėti, kad po šio pranešimo salė tiesiog pašėlo ir išlydėjo pranešėją plojimais atsistojus :)

Grįžtant prie pranešimų daugelis jų pasakojo apie drasą būti savimi ir pasirinkti veiną dalyką kurį mėgsti ir juo gyventi, nes nemėgsttama veikla veda link rutinos, nepasitenkinimo ir liūdesio, kai kurie žmonės netgi išdrįsta ištarti sakinį, kurį ištarti man neapsiverčia liežuvis "This world is not for me". Daug kalbėta apie pasenusius mokymo būdus, kurie neskatina kūrybiškumo, priesingai - jį žudo. Konferencijoje sutikau savo pradinės mokyklos klasioką, su kuriuo kažkaip prisiminėme pradinių klasių mokytoją ir nusprendėme, kad jai tikrai nepadėkotume ir nejaučiam jokių sentimentų tiems mokytojams, kurie neatskė į mūsų klausimus "Kodėl reikia daryti tą ar aną?", jie tiesiog nukirsdavo "Nes taip reikia". Pavydu, kai užsienyje vaikai jau seniai mokomi interektyviai ir įdomiai, o mūsiškiai sėdi prie vadovėlių ir kremta sausą teoriją, nes nesuvokdami kam ta trigonometrija reikalingair kam tos nesuvokiamos fizikos sąvokos ir formulės.

Krepšinio širdies siela pristatė tokią idėją, kuri privertė nuoširdžiai juoktis, genialumas slypi paprastume, kaip visad. O ką jei pasaulinės žvaigždės sakytų "Tu ką nebuvai Kuršių Nerijoje, juk tai rojus žemėje!", jei Madona paklaustų "Ar aš graži kaip lietuvaitė?", o Facebook įkūrėjas Markas salytų "Kodėl lietuva turi greičiausią internetą pasaulyje?" :)

Užsieniečių pranešimai pasižymėjo oratorystės ir prezentavimo išmanymu, jie pasakojo savo istorijas, taip perteikdami pagrindines pranešimų idėjas. Savo nuoširdumu papirko Antonio iš Peru, o britas Marc Splinter stebino savo drąsa nuvykti atostogų į Kabulą, Afganistane. Vienok nesuvokiama važiuoti į karo zoną, juk tai ne pramogų oazė, iš kitos pusės jis ten surengė tokių projektų, kurie praskaidrino ten gyvenančių žmonių žiaurią ir nesuvokiamą kasdienybę. abu šie užsieniečiai dabar gyvena Lietuvoje, smagu gi :)

Savo profesionalumu bei vėlgi nuoširdumu nustebino Andreas Gyllenhammar, kuris pristatė tvarių ateities miestų koncepciją. Jis parodė, jog tiki savo darbu ir idėjomis, ir mes nė nedrįsome abejoti juo. Nuostabūs ateities miestų vaizdai tikrai gniaužė kavapą. Bet vėlgi viskas glūdi paprastuose dalykuose, nieko pompastiško, tiesiog turime suprasti, jog reikia saugoti gamtą ir planuoti miestus žmonėms, o ne tiesiog kepti dangoraižius.

Gražinos Sviderskytės pranešimas pateikė naujų faktų apie legendinį skrydį per atlantą su Lituanika, bei privertė pažvelgti į istoriką kitaip - be išankstinio nusistatymo. Stebėjausi jos užsidegimu tyrinėti tokias temas.

Sudėtingiausias pranešimas buvo apie visatą ir apie mini palydovus, prezentacija buvo išsami bet pateikta perdaug moksliškai, pranešėjas neparodė savo aistros tyrinėjimams, bet gal tas lietuviškas santūrumas sutrukdė.

Jaunas kompozitorius Artūras Šaškinas ir Vilnius Temperature iniciatorius, 21 m. vaikinukas besimokantis architektūrą... Ką apie juos pasakyti - jie daug pasieks, jie tiesiog puikūs:) Muzika pagydys pasaulį :)))

Tiesa, buvo pranešimų, kurie tikrai buvo kiek kitokie, pilni šokio, kur Lindyhopperiai pristatė, kaip smagu šokti ir šokti dviese, nes tai bendravimo forma. Išbandėme ir grupinę džiazo imprivizaciją, jeigu taip galima pavadinti, kai pranešėja improvizavop o mes tam tikru metu dainuodavom vieną savo natą, skambėjo gražiai, bet noriu pamatyt/išgirsti dar kartą - visą visumą garsų.

Dar buvo puikus Garbanoto bosisto pasirodymas, pasakojimai apie Velokiną ir t.t. Kavos pertraukėlių metu visi samgia atsipūsdavo, aptarinėdavo pranešimus, organizatoriai sugalvojo smagų žaidimuką, o po renginio prikabino daug nuotraukų iš renginio ir padovanojo visiems save radusiems nuotraukose, aš taip pat radau save. :) apibendrinant renginys tikrai vykęs, nepaisant daugybės techninių nesklandumų, bet technologijos juk visuomet paveda. Dar vienas pažymėtinas dalykas, tai nevykęs vedėjas, kuris tikrai gadno renginį, reikia visgi įvertinti savo galimybes, jei neturi talento šnekėti prieš auditoriją, niekas tau jo neįkrės, visgi galima tobulintis, bet ne per tokius renginius. Jau dabar laukiu kitų metų TedxVilnius, o už galimybę dalyvauti milžiniškai dėkoju savo nuostabiausiai draugei Giedrei, kuri žaibo greičiu nupirko bilietus ( pirmąją bilietų pardavimo dieną per 2 valandas bilietai tiesiog ištirpo). AČIŪ, dabar visa motyvuota einu dirbti prie studijų. Man labai rekėjo nuo visko atsiriboti ir pasisemti įkvėpimo iš žmonių ,kurie tiki savo idėjomis. Dar kartą noriu pabrėžti, jog gernialūs dalykai slypi paprastuose dalykuose. Kiekviena galva pilna nuostabių idėjų, tik raskim terpę, tuos žmones, kurie padės jas įgyvendinti. Viskas mūsų rankose:)

Gal laikas sugrįžti? Pasikalbėjimas apie atostogas, baimes ir šiaip gyvenimą

Kodėl taip norisi mintis išrėkti skaitmeninėje virtualybėje? tai klausimas, kuris mane kankina jau ilgai, dar smalsiau yra skaityti kitų žmonių pamąstymus. Taigi taigi, sumasčiau grįžti čia ir parašyti kažką (ne)prasmingo.

Kai vis nulyja lietus ir pro langą įskrenda vienas kitas pageltęs lapas imi mąstyti kas kaip ir su kuo. Ir čia ne rudeniška depresija, tas pilkumas užklumpa daug vėliau, kažkur ties lapkričiu, kai pilka, šalta ir nejauku. Neturiu laiko galvoti apie orą ir metų laiką, tačiau vieną dieną suvokiau, kad du pavasarius ir du rudenius aš neturiu laiko grožėtis gamta ir ramiai pasivaikščioti. Pastebėjau tai netikėtai, kai peržiūrėjau nuotraukų archyvą - anksčiau kiekvieną smulkmeną fotografuodavau, o dabar net pamirštu fotoaparatą pasiimti (tiesa, šiuo metu jis ne per geriausios būklės, tai gal dėlto?).

Taip susivokus, kad laikas bėga (o kada gi jis žingsniavo lėtai?) supratau dar vieną dalyką, kad paskutines dvi vasaras turėjau pačias nuostabiausias atostogas gyvenime Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje. Viską atpirko tos dienos praleistos kelionėse. Dažnai prisimenu visus nuotykius, matytus nuostabius vaizdus, sutiktus naujus žmones ir seniai matytus draugus. Per kiekvieną kelionę nutinka tokių dalykų, kurie šiokią dieną labai suerzintų, tačiau kelionėse tokie nesusipratimai tampa linksmais iššūkiais. Man visuomet juokinga buvo reklama apie tai, kad " ... jūsų oda niekada taip puikiai neatrodo, kaip per atostogas" - šį skambų posakį perfrazuočiau į "...jūs niekada nesijaučiate toks laisvas, kaip per atostogas" dar pridėčiau keletą žodžių apie keliones. Taigi taigi, kelionėse galima pamesti savo rimtumą ir pamiršti visas problemas, tiesa kelionėje į Graikiją pirmas dienas buvau it ne sava, nes persekiojo mintys apie problemas namuose, bet vėliau supratau, kad galbūt būtent į šį rojaus kampelį gyvenime daugiau nebeatvyksiu ir šokau į smaragdo mėlynumo vandenį (kur gylis nesuskaičiuojamas) ir pirmą kartą plaukiojau olose, vėliau nugalėjusi savo baimę plaukiau su submarinu, kur nuolat kamavo neapsakomas klaustrofobijos jausmas, bet ir jį įveikiau. Kalnų keliukai taip pat vedė mane iš proto, nes kelionės draugas-vairuotojas buvo ir yra gan didelis ekstremalas. Kol pervažiavome visą Pelaponeso pusiasalio kalnyną buvau permirkusi prakaitu ir sukaustyta baimės, bet vėlgi - aš tai padariau!

Maždaug prieš du metus pažadėjau sau įveikti savo baimes, kad ir kaip sunku būtų, juk reikia nuo jų išsivaduoti. Pirmą kartą skridau lėktuvu, buvo baisu na, tiesą pasakius baisu ir dabar, mat aukščio baimė yra tokia paniška, kad ne mano jėgoms suvaldyti savo lakią vaizduotę. Bet dažniausiai bijoma tada, kai kažko nežinai, tad kai draugė man papasakojo kaip veikia lėktuvas, kaip pakyla, ką daro kai leidžiasi, kaip mažina greitį ir pan ir dar palaikė mane už rankos skrendant iš mėlynosios Graikijos, aš suvaldžiau save ir pajutusi žemę po kojomis jaučiaus kaip naujai gimusi.

Įveikus baimes, reikia imtis veiksmų, tinginystei bei išsisukinėjimams ribų nėra. Aš nuolat viską atidėlioju paskutinei minutei, tačiau net ir suvokusi, kad mano galimybės yra neribotos, mat sudalyvavusi darbo baliuke ir grįžusi 4 val. ryto namo sugebėjau numigti 3 val. ir atsikėlusi 7 val. ryto iki 12 val dienos rašiau mokslo tiriamąjį darbą, tuomet su tėčio pagalbą nuvažiavau į darbą, atspausdinau savo darbą ( dar iki to spausdintuvas spėjo užstrigti 3 kartus), poto žaibo greičiu į Saulėtekį, atsiprašymai, kad vėluoju ir pagaliau gautas dėstytojos išrišimas reiškė tik vieną - aš baigiau I magistrantūros kursą. Suvokti, kad jau atostogos aš nespėjau nes bėgte lėkiau į sesės diplomų teikimus, ten pasveikinus sesę tapus muzikos vadybininke aš nenustojau galvoti apie tai, kad per 1-2 val. turiu susikrauti lagaminą kelionei. IrJūs tik pamanykit - viską spėjau, nieko namie nepalikau ir išskubėjau pas draugę nakvoti, o rytojaus dieną jau skridau per pusę Europos pas mylimus draugus. Toks maratonas turėjo pasėkmių, kaip ir sakiau pirmosios atostogų dienos buvo išties keistos, nes visdar jaučiau įtampą. Ir visgi tokie maratonai nėra gerai, tai kainuoja daugybę sunaikintų nervinių ląstelių, nusilpsta organizmas ir t.t. ir pan. todėl šiemet sau pažadėjau ( oj kaip lengva duoti pažadus sau..), kad viskas bus kitaip ir mokysiuos tada kai reikia, rašysiu darbus laiku, stengsiuos gerai išsimiegoti, gersiu vitaminus ir dar daug ką darysiu, kad tik manęs neištiktų birželio mėnesio maratonas.

Taigi viską reziumuojant galiu pasakyti, jog gyvenu visai neblogai, nepaisant to, kad šį pusmetį gyvensiu no-lifer'io gyvenimėlį su laisvais (tik) penktadienio vakarais ir pusiau mokslui, pusiau poilsiui pašvęstais savaitgaliais. Ir visgi turiu kuo džiaugtis - mokslai man patinka ( tai pats geriausias pusmetis), darbe reikalai juda, turiu naują draugę taivanietę ( taip taip, žmogus iš Taivano pasirinko Lietuvą iš n+k valstybių mokytis), mano namai atviri draugams ir vakarėliams ( gal net couchsurfer'iams), dar turiu galimybę, kad ir nepilna koja, bet prisidėti prie savanorystės ir visdar turiu užsidegimo ieškoti to, ko neradau ir džiaugtis kiekviena diena ir šiuo skaniu kavos puodelių, kurį keliu už Jus, kas sugebėjot visą šį įrašą perskaityti.

Iki,
J.

Klaustukai

...ką reiškia nuolat pastebėti virš galvos praskrendančius lėktuvus, niekad to nepastebėdavau, o dabar nuolat palydžiu juos akimis, net ir naktį pro langą pamatau kylančias švieseles į dangų... ką tai reiškia?..o juk skristi lėktuvu aš daugiau nei nemėgstu.

... pasiilgau kelionių, nes nebuvau pakilus iš Vilniaus beveik metus, bet jau turiu bilietus į jūros mėlio nuspalvintą šalį, kuri skaičiuoja tūkstanmečius senosios civilizacijos kolonų briaunose.
Ir kodėl gi tas suaugėliškas gyvenimas taip prirakina prie pareigų: darbas, mokslai ir pan. ir net pati laisviausia siela pasijunta lyg narvelyje. O juk keliauti būtina, tik kelionėse jauties toks koks esi ir dar laisvesnis ir gyvesnis nei kada galėtum būti. Pažinimo džiaugsmas yra tiesiog pasaka: nauji žmonės, naujos vietos, pramogos, kultūros pažinimas.
O aš taip džiaugiuos, kad susipažinau su prancūzaičiais visai neseniai (o viskas prasidėjo nuo prancūzo prašymo padėti surasti informaciją apie Lietuvos universitetus - ir štai turiu draugužių PRancūzijoje), o šią savaitę susipažinsiu su didžiuliu tuntu tautybių, atsidžiaugt negaliu!!!!
Kažkur skaičiau, kad nebūtina keliauti, žmonės iš kitų šalių atsiveža tą patį, ką rastum nuvykęs į jų šalį, bet juk tikrai svarbiausia kokius žmonius ir jų kultūra atrandi, o ne kokį žymų pastatą pamatai.

Labanakt. Mintis nutrūko, neturiu ką pridėt, tiesiog linkiu pažint pasaulį kuo plačiau.

J.

CV rašymo ypatumai

Labai jau linksmas dalykėlis tas CV rašymas, nemėgstu aš tų tradicinių CV, taip norėčiau pasidaryti ką nors orginalaus (vizualiai), bet ne dizainerė esu ir tas išradingumas gali atsisukti prieš mane (nors gal ir ne?).

Taigi, bepildydama CV radau skiltį "Techniniai gebėjimai", tai sėdžiu ir galvoju kame replės tie techniniai sugebėjimai, na mašinų netaisau, bet esu žmogus prie ūkio, sesė dar sakė įrašyt, kad moku namų ruošos darbus ir kepu kiaušinienę, kurią valgo tik ji - tai irgi pranašumas ( kažkuria kontekste:))).

Apie save visad rašau trumpai, nes rašyt tai aš tikrai moku, bet ne kūrybos konkursas tas CV rašymas, dar visad didelis keblumas man yra kalbų lentelės pildymas, nors mokų aglų kalbą, ir kažką veblenu rusiškai beigi ispaniškai (beje ispanų kalba daugiau moku pasakyt ir daugiau suprantu nei rusų, cha cha!).
Dažnai pyktu ant savęs, kad neišokstu naudotis kkia nauja kompiuterine programa, kad ir Photohop ar video tvarkymo ir pan. Neturiu laiko ir kantrybės - BLOGAI!

Dar vienas įdomus dalykėlis, kaip darbdaviai raguoja į mano įrašus apie savanorystę, tik vienam iš n+k darbo pokalbių buvo įvertinta mano savanorystė, šitoje srityje mums dar kaip iki mėnulio, na bet negaliu ištrint savo patirties, ji man daug davė ir praverča tiek gyvenime, tiek darbe.

Ta proga, k1tik baigiau atnaujinti CV. Iki.

Judita virtuvėje su sesės priežiūra

Kai Judita įžengia į virtuvę, nesitikėkit nieko gero. Dažnų nesėkmių priežastimi tampa pamiršti ingridientai, pridegęs maistas ir šiaip didelis pasimetimas kai reikia gaminti. Nepaisant to kelias salotas gaminu tiesiog puikiai, visi džiaugias mano variacija ala graikiškos salotos, taip pat labai sekasi pagaminti špinatų ir gražgarščių salotas. Dar į mano pasisekimų virtuvėje sarašą keliauja avokado užtepėlės (turiu du būdus) ir kuskuso salotos. Dar moku vieną stebuklą - iškepti pyragiuką puodelyje per tris minutes ir ne bet kur, o mikrobangų krosnelėje, tai nepavyksta net mano sesei, kuri yra virtuvės genijus.
Rimtesnius patiekalus imu gaminti tik su sese, t.y. aš jai tiesiog asistuoju. Taigi šiandien visą dieną neradau sau vietos, nes baisiai norėjau itališkai paruoštų makaronų. Jau buvau sumaniusi keliauti į "Vapiano", bet negavus palaiminimo iš drauges pasiūliau sesei gaminti namuose, ir štai mes skanaujame spagečius ala karbonara. Ar minėjau, kad dievinu itališką virtuvę???

Tai štai mūsų vakarienės receptas. Receptą radome tinklaraštyje Mamos receptai.

Spagečiai a la karbonara studentiškai

Ingridientai:
Spageti 400 gramų
Kiaulienos lašiniai, 100 gramų
Kiaulės kumpis, 100 gramų
Sviestas 100 gramų
Fermentinis sūris, tarkuotas, 0.5 stiklinė
Pomidorai, 3 vienetai
Kiaušiniai 2 vienetai
Grietinėlė, 2 šaukštai
Pievagrybiai, 150 gramų
Druska, pagal skonį
Juodieji pipirai pagal skonį.

Taigi pradėjome viską mėsytės pjaustymu, naudojome kiaulienos kumpį ir lašinukus, nors pagal receptų reikėjo kumpio, bet ka gi, tegyvuoja improvizacija. Mėsytė su itališkais prieskoniais puikiai čirškė keptuvėje.

Tuomet supjaustėme pievagrybius ir pomidorus griežinėliais.
Į beskundančią mėsytę sudėjome pomidorus.












Tuomet atėjo eilė gražiesiems grybukams.
Šį grožį sutroškinome.












Atėjo laikas ir makaronų virimui, ajai kaip gražiai juos virėme.











Kol virė makaronai sutarkavome Džiugo sūrį mat parmezanas brangokas :)
Kiaušinius sumaišėme su grietinėle.











Makaronus papuošė sviesto kubeliai ir sutarkuotas sūris.
Valio, spagečiai paruošti, grįžtame prie troškinamo padažo.

Kiaušinio plakinį supylėme į padažą, šiukštu neužvirinti.











Ir pagaliau! Spagečiai sutinka padažąąą, paplojaaaam!
















Skanaus, draugai!