Apie sapnus

Sapnai yra kažkoks neįvardijamas, iki galo nesuprastas pasąmonės srautas, kuris užplūsta mus kai miegame.
Kartais pabundu tokia laiminga, kad rodos sapnuočiau ir sapnuočiau. Vienas iš tokių kartų buvo, kai sapnavau, jog vaidinu teatre. Iki galo to sapno taip ir nesupratau, juk niekad niekur nevaidinau, tam tikromis akimirkomis isigyju scenos baimę ir esu tik pamaiva, bet tikrai nė kreupelytės aktorės gabumų. Teatrą tikrai mylių, jis man pasakiška vieta, mėgaujuosi viskuo jame nuo grimo kvapo aktoriams įžengus į sceną, iki to nuostabaus jausmo, kai supranti, kad spektaklis suvirpino sielos ir širdies užkaborius. Mėgstu žiūrėti spektaklius su man žinomais aktoriais ( nebūtinai žymiai) ir dažnai nesuprantu šiuolaikinio to matyt avangardiško, postmodernaus ar kaip jis besivadintų teatro. Smagu, kaip tenka pagalvoti po spektaklio, kodėl ir kaip čia viskas, bet kai valanda vadinimo palieka visisšką chaosą ir anachiją galvoje tai jau ne mano mėgstamas teatras..

Kitas kartas kai sapnavau, bet nenorėjau pabusti buvo užvakar. Sapnavau, jog su sese, tėčiu ir drauge nukeliavme į Ispaniją, vėl nesupratau, kodėl keliavo draugė su kuria netaip daug bendraujame ir kodėl mama liko namie. Hm, keistumai. Taip Ispaniją aš įsimylėjusi jau seniai ir man teko laimė joje lankytis šią vasarą, bet kodėl aš sapnavau, kad vienu metu toje pačioje vietoje susiduria du skirtingi klimatai, sapne regėjau karštą (bent taip atrodė) saulę, palmes ir ledų sangrųdas prie jūros kranto. Gal aš kokia ekstrasensė ir sapnuoju ateities įvykius, globalinį atšilimą, 2012-tuosius ar ką?
Visą sapnų nepaaiškinamumą vainikavo rytas, kai papasakojau sesei ką sapnavau. Pasirodo, ji taip pat sapnavo kelionę į Ispaniją.

Ta proga, kad sapnai mus nukelia į tokią nuostabią nerealybę keliauu miegoti. Nesapnuokite košmarų, jei veikia neigiamai, kartais tokiais atvejais nebegaliu užmigti arba netgi išspaudžiu ašarą (ooooo, taip:)

Labanakt, saldžių sapnų.