Nedaviau nei vieno pažado sau, nes žinau, kad neišpildysiu.
Bet pokyčiams poreikis ateina savaime, įvykiai tiesiog susiklosto taip, kad reikia keistis.
Kolkas pas mane plius minus viskas patogu, na netiek patogu, kiek pakenčiama, todėl neprisiverčiu pokyčiams...
Ir klausiu savęs, kas turėtų nutikti, kad pasijudinčiau iš savo susikurto kiauto?KAd jau rašau šį įrašą galima suprasti, kad atsakymo neradau.
Kažkodėl jaučiu, kad pavasarį įvyks kažkas esminio. Iš kur ta nuojauta nežinau.
O pastebėjote, kad vieni metai būna sėkmingesni už kitus? Man sėkmingesni nelyginiai metai, atradau tokį savo asmeninį dėsningumą.
Iškart po sesijos ir mokslo tiriamojo darbo paskutinio taško padėjimo imsiuos ieškoti įkvėpimo (čia ne pažadas, čia būtinybė, siekiamybė ir t.t.). Įkvėpimo gyventi, įkvėpimo kurti, įkvėpimo visus pamilti, įkvėpimo džiaugsmui, įkvėpimo veiklai, įkvėpimo viskam (lyg kokio antrojo kvėpavimo). Nes rašyti kasdienybe, nuovargiu ir liūdesiu persismelkusius tinklaraščio yra nekažką.
Gurkšnis sulčių, kąsnis konspektų, gūsis muzikos ir labanakt.
J.
p.s. gal šį tinklaraštį reiktų pavadinti "Egzistenciniai Juditos klausimai"?
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą