Kol įspūdžiai neatšalo...

O šaindien aš beveik nesimokiau, tik pavaidinau bekonspektuojančią Juditą ir tiek. Kas tie mokslai kai sningant gali keliauti per pusę Vilniaus, mat dienos tikslas yra prancūziški blyneliai Creps'ai ir neatrasta vieta - ARTCAFE. O ten gal ir jauku, bet vis trikde vienkartiniai mediniai stalo įrankiai, iš kažkur sklindantis šaltis ir kažkas tokio ko neįvardinsim, gal ilgas laukimas, gal tai, kad mažaia vietos - ne ži nau. Taigi, kadangi esu gera sesė taip nulėkiau į Cofeiną pripildžiau termosiuką karamelinio mokijato. Tada trenkėmės dar per pusę miesto ,kad sesulei-vadybiukei nunesčiau kavos. Gal ji labai tos kavos ir nenorėjo, bet mes pasiilgom orkestrų muzikėlės (su kuria mokyklos laikais savanoriaudamos augom). PAsiklausėm visokių kūrinių nuo Karibų piratų iki klasikos. Smagu! Tuomet pasisveikinom su dirigentais, pasijuokem iš nukarpytų kaklaraiščių ir kaikurių žmogelių susipynusio liežuvio :)
Po to sningant nukeliavom į stotelę ir važiavom per pasipuošusį Vilnių.
Kaip pasiilgstu paprastų dalykų, labai labai paprastų: kalėdų eglučių snaigių pučiamųjų orskestrų muzikos (kadais grojau fleita) bei skanių šiltų gėrimų žiemą.

Ačiū ačiū, šeštadieni!
O dabar, kad nebūtų viskas tobula, einu mokytis :]

Vakarykštė mintis.

Aš tik norėjau pareikšti, kad baisulingai per visą pilvą nemėgstu susireikšminusių žmonių. Jų didis pasididžiavimas savimi yra dažniausiai iš piršto laužtas, arba ryškiais pervertintas.
Vienok tai taip mane nervina, o iš kitos pusės pagalvoju, jog kada reiktų ir man savimi pasididžiuoti, bet tas mano džiaugsmas mažais, bet reikšmingais man pasiekimais yra toks vaikiškas ir teigiamas, be jokio noro kitus pasijausti menkesniais, o veikiau, kaip tik parodyti, jog žmonės, netgi tokioms varnoms, kaip aš sekasi, taigi ir Jums būtinai pasiseks ir viskas yra tik mūsų rankose. Tiesa, nedrįsčiau šio sakinio suabsoliutinti,bet bet...
Palinkėčiau sau susikoncentruoti į svarbesnius dalykus, nei kitų žmonių perdidelis savasis Aš.

Namie!

Kaip kažkuris draugas kadaise pasakė "Panevėžyje ir mašinos lėčiau važiuoja, viskas sulėtėja." O taip! ir man tai taip patinka:)
Ryte atsikeliu kaip normalus žmogus, ryte, o ne kažkada prieš pat pietus. Pasižiūriu "Labo ryto" gabaliuką ir džiaugiuosi rytu su kava. O vakar liūdėjau, o vakar buvau pasimetus. Namai, tėtis su mama, mano lova - gydo kaip puikiausia reabilitacija.
Šiandien džiaugsuos mažais malonumai:eisiu kirptis, išsirinksiu knygų bibliotekoje, deja tik mokslui, bet vistiek, eisiu i mažą boutique Panevėžyje, įstabu ar ne? ir dar planuojų kokį rankdarbį pagaminti ir rimtai pasimokyti; dar noriu į secondhand'a, bet mano kompanjonė liko Vilniuje...
Trumpai.


Geros dienos,

J.

Atotrūkiai

Taip, aš jaučiu didelį atotrūkį nuo realybės, paprastų dalykų, tokių kaip valgio gaminimas, paprasčiausio noro pasipuošti ar tiesiog susitikti su draugais/draugėm ir pasivaikščioti ar išgerti arbatos.
Tokiomis dienomis susivokiu, jog man gaila akademikų, kurie dienom naktim pasišvenčia moksliniam darbui, nes dievaži, tai veda į kažkokią beprotybę. Jau kurį laiką visas kursas kaip žvėriukai, visi suirzę, visi pikti, visi pavargę, visi įtampoje. Ir taip kiekvieną dieną, susitinkam - pasibėdavojam ir vėl keliaujam namo, ir tikrai ne linksmai laiką leisti, o mokytis... Ir taip sėdžiu namie aš palinkus prie knygų/ kompiuterio ekrano, dar epamirškime, kad dalinuosi kompiuteriu su sese, ko pasekoje (nežinau ar stilistiškai dera sakyti) mes dažnai susipykstam , ir dėl ko, dėėėl ko? o todėl, kad norim mokytis. Nei juoktis nei verkti.
Mano planuose: rytoj- knygos "Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene" (per archyvų teisinio reglamentavimo paskaitą ir pakeliui į ją troleibuse), poto laisvasis dalykas - šiuolaikinės politinės teorijos (konspektuosiu), tada kažkokiu kosminiu būdu turiu atsidurti namie ir užkąsti. Vakaras bus Ne su knygomis (ar galite tuo patikėti?) - savanoriausiu liūdinčios trupės spektaklyje "Išvažiuoju". Poryt - kelionė į gimtą kraštą, pakeliui vėlgi minėtosios Rsv knygos skaitymas, beigis grįžus susitikimas su Giedre, kuomet kurpsim išvadas diskusijai apie Rezistencijos rankraštinį paveldą ir planuosimės Viešosios parengties komunikacijos įgūdžių paskaitai planelį. Turim sudaryt planą, susirinkti vaizdinę/garsinę/video/ artefaktinę medžiagėlę, kad prezentacijoje sužibėtumėme, nes... vertins mūsų verbaliką ir neverbaliką, prezentacijos turinį bei formą ir t.t. Trumpiau tariant išnarstys po kaulelį.
Taigi, penktadienį vakare lyg ir mokyklos gimtadienis, bet niekas iš moksladraugių kolkas nesiteikia dalyvauti, o liūdna. Šeštadienis bus vėlgi pašvęstas mokslui, tik lieka didelė intriga ar vėlgi ruoštis ryšių su visuomene koliokviumui ar verstis lietratūrą Latvijos bei Naujosios Zelandijos archyvų teisinio reglamentavimo palyginimo analizei. Va čia tai ekstrymas, va čia tai įvykis, va čia tai nerealiai!

p.s. Vilma, myliu, bučiuoju, nepyk, ką, tu juk mane supranti, tu mano likimo drauge, VU kankine, mūsų likimas tas pats. Bakalaurinis palauks.

p.p.s. skirta visiems draugams: http://www.youtube.com/watch?v=Tc8POvE0S88
nes aš tai blogai jaučiuos, o kaip tu? :)

Pasaulis didelis, o aš mažytė: Liuksemburgas

Šiandien, darganotą rudens popietę,begerdama kakavą pagaliau prisiruošiau parašyti apie kelionę į Beneliukso šalis. Dar sunku gaudytis namuose, ir imi ieškoti lagaminų, bet juk esi namie ir juos ilgesniam ar trumpesniam laikui reikia nugrūsti į tolimesnį kampą. Kelionėje nugalėjau savo fobiją, kuri man buvo įsismelkusi po kadais sapnuoto košmaro, bet neverta gilintis.
Jaučiuosi šimtą kartų geriau, atsigavau morališkai, ko negalima pasakyti apie mano fizinę būklę - t.y. peršalimas ir kojų nuospaudos lydėjo mane visą kelionę, kakur Brigės miestuke man svaigo galva ir nebesusivokiau kur esu, bet pasiryžau aplankyti viską lygiai su savo kelionės draugais, taigi vienintelis praleistas smagumas buvo pasiplaukiojimas Briugės kanalais ir Damme miestukas.
Taigi apie kelionę. Oficialus kelionės tikslas buvo vizitas i Europarlamentą. O neoficialus tikslas buvo aplankyti visas Beneliukso šalis.
Bandysiu viską nupasakoti dalimis, nes vienu prisėdimu nesugebėsiu viso minčiu koncentrato išlieti.

Kelionė prasidėjo ankstyvą spalio rytą, kuomet susitikome visi prie Operos ir Baleto teatro. Visi gavome paskirtas vieteles autobuse ir iškeliavome Lenkijos link. Kas miegojo, kas susipažinti bandė, kas žiūrėjo į pro langą skriejančius Lietuvos tolius.
Pasiekę Lenkiją visi pabudome, suprask kelionė prasideda!
Lenkijos keliai yra tragiški ir tuo teko vėl įsitikinti, miegoti buvo neįmanoma, na bet visi plepėjomes, susipažinėjom ir panašiai, taigi miego nesinorėjo. Pasiekę pietų vietą visi supuolėme į valgyklęlę, kur meniu rašomas tik lenkų kalba, taigi apgraibom užsisakėme barščių, kurie vėliau mus nustebino nes buvo su virtinukais, mes nebūtųmėm mes jeigu neužsisakytumėm dar vieno patiekalo (nors aš juk niekad nesuvalgau net pirmojo patiekalo, bet kvailumui nėra ribų). Antrasis patiekalas buvo gigantiški 'kotletai', kuriuos susipakavome į dėžutes ir valgėme kažkur Vokietijoje kitądien, bet draugė su sese man patarė nevalgyti, nes manasis skrandis tai jau tikrai tokio maistelio nepriims.
Taigi pirmoji nakvynės vieta buvo tokia so so.
Kambariai normalūs, bet lovos palūžę kažkokios, bet kaip kam pakliuvo ir puikiai išsimiegoti. Kiek pasilinksminę, pažaidę šaradas nuėjome miegoti, nes laukė ilga kelionė per Vokietiją. Ryte išriedėjome pas vokietukus, nieko įpatingo neįvyko, tik nusipirkome nukainuoto alaus už tualetų taloniukus ir visą kelią iki Liuksemburgo žaidėme UNO. Įsivažiavę ėmėme lošti iš alaus, t.y. kas laimi - gauna papildomą alaus butelį, o kas pralaimi - vaišina visus alumi. Bet vėliau viskas pasisuko taip, kad pralaimėjo Giedrė ir mes Belgijoje gėrėme ne laimėtą alų , o sangriją už kažkiek eurocentų pirktą, toji sangrija po belgiško alaus buvo totalus kompotas ir ją vienu ypu išmaukėme. Kuomet vakare pasiekėme polsio "oazę" t.y. pietų vietą, bėgte nulėkėme į "LIDL" parduotuvę, kur paliau n eurų, nes prisipirkau guminukų, šokoladų ir kitokio vokiško gėrio. Beje, kalėdinis vynas Vokietijoje kainavo 1 eurą, kas mus žiauriai masino, bet pasižadėjome nepirkti vyno, nes juk važiuojame į belgiją, alaus šalį ir vyną pirksime tik grįždami į Lietuvą - lauktuvėms. Šalia supermarketo sutikome lietuvę, gyvenančią Vokietijoje, ji taip emocingai puolė mus glėbesčiuoti ir netvėrė savame kailyje, kad keistai pasijutome, bet juk smagu lietuvę sutikti pas vokietukus.
Vokietijos tuneliai man neleido skaityti, dar skaityti ir miegoti neleido autobuso pažibos, pramintos Žuvėdromis, nes visą kelionę jie leido štai šią dainą, kuri vėliau tapo mūsų himnu:

Liuksemburge nakvojome viešbutyje "IBIS", aišku vaikinai turėjo savo pavadinimo interpretaciją. Tai buvo superinis viešbutis su lounge znmis, kambariai labai jaukus ir taip toliau. Netikėtai kažkas mestelėjo mintį važiuoti į naktinį liuksemburgą (gyvenime prie oro uosto, tai kelias netoks ir artimas), musų neatbaidė net mintis, jog teks grįžti taxi į viešbutį, nepamirškite, kad buvome pačioje brangiausioje šalyje Europoje.
Taigi naktinis Liuksemburgas pasirodė kiek šaltokas, bet kadangi autobuso vairuotojas buvo labai paslaugus, tai net sušuko tada, kai mums reikėjo išlipti. Ir štai mes atsidūrėme Liuksemburgo senamiestyje, visi tik aikčiojo nuo pastatų grožio, pagarbios tylos, nors žmonių gatvėse buvo tikrai daug. Centre atradome tobula vaikų žaidimo akštelę ir žinoma joje pašėlome, kaip bepročiai, bet nič niekas į mus kreivai nežiūrėjo. Paklajoję po naktinį Liuksemburgą, pašėlę vaikų žaidimų aikštelėje atsiskyrėme nuo grupės, t.y. aš, sesė, Inga ir Giedrė ėjome medžioti taxi, klausinėjom daugelio bet visi mažiau 30 eurų nesiūlė, na bet mes nepasidavėme ir pasileidome pėsčiomis link mūsų viešbučio krypties, manėme sutaupysime bent keletą centų. Sunkiai susišnekėjome su taksistų, nes jis mums šnekėjo pusiau liuksemburgietiškai, pusiau prancūziškai, tai pasinaudojome popieriu ir pieštuku ir parašėme jam, kainą ji sutiko, bet dar kažką pridūrė, bet mes nesupratome, o pasirodo jis sakė, jog nuveš už 22 eurus tiek , kad rastumėm oro uosto kryptį. Taigi lėkėme su vėjeliu 90-100 km/h greičiu per Liuksemburgą, gyvenime su taxi tokiu greičiu neskriejau. Ir susimokėjome 22 eurus. manau tai brangiausia kelionė taxi ever.
Grįžę griuvome į lovas ir aš daugiau nieko nebepamenu kaip nukėblinau į lovą.
Ryte atsikėliau, kai išgirdau desperatišką Kristinos riksmą, kad vėluojame į pusryčius, bet mes tokiu turbo greičiu viską spėjome, kad nulėkėme į kavinukę ir karališkai papusryčiavome, bet taip karališkai daugiau niekur per visą kelionę nevalgėme.
Liuksemburge turėjome puikią gidę, ji dirba Europos parlamento leidykloje, mokosi liuksemburgiečių kalbą ir baigė gidų kursus liuksemburge, beje - ji lietuvė ;)Tikra trepsiukė, nes turėjo keistą įprotį vis treptelti koja, kas kaikuriuos bendrakeleivius vedė iš proto.
Ką aplankėme nepasakosiu, viskas matosi nuotraukose. Bet kas įsiminė iš Liuksemburgo tai milžiniškos kainos, žmonės trumpomis rankovėmis, kai lauke tik +2 šilumos, tai, kad liuksemburgiečių vaikai mokosi dažniausiai 5 kalbas mokykloje ir dauguma žmonių gyveną Belgijoje, o dirba Liuksemburge, nes pragyvenimas super brangus. Taip pat mažam lapukyje užsirašiau liuksemburgiečių moto: "Mes norime išlikti tokie, kokie buvome", jiems visiems labai svarbu išsaugoti kalbą ir istoriją, nes tai juk nykštukinė valstybėlė.Liuksemburgo skardžiai, studentų sodai, vedukai ir jaukumo jausmas man paliko labai puikų įspūdį.
Vaizdai:

Keliaujam

Mes su sese iškeliaujam.
Visą dieną perkam, dedam, skaičiuoam, keičiam ir t.t.
Bet svarbiausia aš turiu skėtį, nes juk išvažiuojų į Beniliuksą ;)
Aš dar nesusivokusi, po puikaus vakaro šeštadienį ir taip pat įdomaus teatrinio penktadienio.
Bet stengiuosi įsijautis į keliaujančiosios rolę ir nebesijaudinu dėl smulkmenų.
Mano kelionės meniu: nuo griliažinių saldainių iki piantiško sūrio.
Skaitymai: paskaitų konspektai, naujausias Miesto IQ ir knyga "Vogti arklius".
Muzika: Jurga "Goal of science", The Kings of convienience, Tracy Champman, Amie Winehouse, Frou frou ir t.t.
Nuotaika: pažinimo.
Bendrakeleiviai: sesė, Ingutė, Giedrė su vyreliu, Laurencija ir visi kiti likę 44 nepažįstamieji.
Oficialus kelionės tikslas: Europos parlamentas.
Neoficialus: klajonės po Liuksemburgą, Amsterdamą ir Briuselį.


Viskas labaos, nebėra laiko rašinėti, ryt keliamės 5 val. ryto.

Iki draugai, draugeliai, drugeliai ir visi kiti vabzd=iai.


Hippies goes to native land. Piece.

J.

Aš?

Aš vėl nežinau ko pati noriu, tik žinau ko nenoriu, o gal to užtenka - atmesti tai kas nepatinka ir eiti savojo Aš link?
Saviįtaigos galia yra beribė, taip?
Aš galiu,
noriu,
pasieksiu,
surasiu,
nepaleisiu,
suprasiu,
prisiminsiu,
mylėsiu,
nukeliausiu,
išmoksiu,
branginsiu,
išdrįsiu,
suprasiu,
...

...ir kažkada surasiu save.



p.s. o čia turėjo būti seniai brandintas įrašas apie gyvenimo Vilniuje smagumus, atradimus, praradimus ir kt. Bet nepajėgsiu.Labos.

"MAproject". Ačiū

Ir kaip nupasakot tą jausmą, kirbantį mano širdyje. Deja, tai ne meilė (o būtų pasaka), bet kažkoks neapsakomas lengvumas ir praėjusių pastarųjų dienų ilgesys, šiandien visą vakarą norėjau būt kaip superherojė ir mokėti teleportuotis iš vienos vietos į kitą. Bet bet.
Visa šita būsena sutelpa į vieną įmantroką pavadinimą "Maproject". Viskas parsidėjo tuomet, kai radau praleistą A. skambutį, ir pagalvojau "hm, kam gi čia manęs prisireikė?". Sužinojusi, jog gausiu trumpą darbelį tarpdisciplininio meno projekte iškart suvokiau, jog bus kažkas įspūdingo visomis prasmėmis.
Taigi savaitė iki projekto, sekmadienis ( jau apdainuotas ir aprašytas praėjusiame dienoraštyje) - susitikau su A. ir gavau visus nurodymus dėl registracijos, kam, kiek reikės savanorių. Tiksliai nesupratau kas tai per projektas bet whatever, gyvenime esu permažai mačiusi, kad galėčiau skeptiškai viskam sakyti ne. taigi kaip visada su entuziazmu ėmiausi darbo.Iš pradžių savanoriai patys ėmė siūlytis, bet vėliau iškrito kaip rudeniniai lapai, aš nenusiminiau ir ėmiausi atakuoti draugus. Pasiekiau savo tikslą ir surinkau 13 savanorių. tuomet sekė ilgi vakarai palinkus prie kompiuterio, taip taip, žmonės aš esu ta, kuri siuntinėjau Jums registracijos patvirtinimo laiškus, renginių laikus ir pan. Beregistruodama nekart galvojau, jog lietuviai yra visisški dundukai, nesusipratėliai ir pan. Na bet čia buvo tik trumpos akimirkos, kai neviltis beregistruojant imdavo viršų.
Taigi - ketvirtadienis - Generalinės repeticijos diena. Kas patiko/nepatiko/nustebino ir sukėlė visokiausius kitokiausius jausmus:
Naktį prieš tai ilgai nerimavau ,nes buvo neaišku kiek savanorių pasirodys, bet buvo daugiau nei tikėjausi, nuostabu! Spaudos konferencija nustebino, nes tai buvo taip keista nežinau, lietuviai žurnalistai pasirodė vangūs ( na ok, gal perdaug filmų prisižiūrėjau kai žurnalistai narsto viską po kaulelį), jųjų anglų kalba dar blogesnė nei mano, kad yra low level o ir šiaip mažai tepasirodė spaudos atstovų, suprask kultūra neįdomi, nereik nušviest kas vyksta, o kam? geriau apie "įžymybes" skalambyti, bet čia jau kita tema ir visai neįdomi.
Taigi pamačiau mažytę ištrauką iš performanso ir suprataum, kad jis man tikrai patiks, vėlaiu nekartą viską mačiau ir neatsibodo, nes veiksmas vyko visoje platformoje, o ji atrodė štai taip:


Aš tuomet pagalvojau "ohoooo!"...
Po spaudos konferencijos pradėjome ruoštis generaliniai repeticijai, t.y. valyti visas salės grindis,nes žiūrovai buvo įleidžiami be batų. Šokėjai repetavo, mes plušom su šluotom, ir štaaaai atėjo metas suleidinėti žmones. truputį jaudinaus, vis galvojau, kaip gi savanoriai susitvarkys, bet visasi pasitikėjau besąlygiškai, nes kartu savanoriaujame jau nebe pirmą ir nebe antrą kartą.
Savanorių darbeliai buvo paprasti, bet ir atsakingi, nuo batų saugojimo iki "supervisoriu", kurie skaiciavo žmpnes ant tento, kad neduok die, nebūtų perdidelis svoris ir tentas nesuplyštų ir kad nebūtų susižalojusių. Tiesa, prieš repeticiją gavome architekto Simo nurodymus, suagumo klausimėliais. Simas pasirodė žmogelis su humoro jausmu, toks smagus, kaip architektas, nes prisiklausiau visokių pasakojimų apie architektų keistumus :)
Pasirodymo metu žmones leidome į platformą, patys vaikščiojome visur po platformą, kad parodyti žmonėms, jog galima viską pamatyti iš arčiau. Choreografai tuo metu zujo po visą salę ir užsirašinėjo visokias klaideles, ką galima būtų patobulinti ir t.t. Pirmąkartą pamačiau visą pasirodymą, buvo tiesiog nuostabu! Šokėjai bendravo su žmonėmis, kuomet užgrojo tango muziką šokėjai pasinėrė į minią ir ėmė provokuoti pašokti, palinguoti ir pan. Mano nuostabai vienas olandas šokėjas priėjo prie manes ir tiesiai man į akis žiūrėjo, bet jo veidas buvo taip arti, kad kažkaip vos nesutrikau, bet galvoju, juk aš visą šitą žinau, kad mane provokuos ir atlaikiau žvilgsnių karą[!!!], tuomet jis pasilenkė prie mano skruosto ir pabučiavo. Čia tai jau tikrai nežinau ar taip su visais ar čia kaip, truput5 nustebau, bet ką, nu gi gražus vyriokas, negi baidysies :)))
Po pasirodymo baig4me darbelius, t.y. išdalinome visiems batus ir aš išlėkiau namo toliau tęsti registracijos darbus, nes noriniųjų pamatyti performansą buvo tikrai daug, o kažkaip srautus valdyti reikėjo.

Didžioji diena. Jau kaip aš laukiau šio vakaro, nors naktį prieš tai miegojau tik kelias valandas, nes žm-nės net vidurnaktį registravosi. Taigi viskas prasidėjo labai smagiai, pasirodymas o pasirodymo, viskas kaip per sviestą. Smagu buvo matyti savo dėstytoją (komunikacijos įgūdžių paskaitos), kuri atėjo pažiūrėti performanso, ir jį žiūrėjo keliskart. Pasirodo ji yra Lietuvos šokio centro vadovė, ar kažkas tokio, wow, tikrai nė nenumaniau. 20 val. pasirodymo laukiau nes turėjo ateiti superduper sesės - Raminta ir Dominyka. Jos kaip koks geros nuotaikos užtaisas, pamatai jas visas spalvotas ir besišypsančias taip ir pats šypsai. Taip pat seniai matyti draugai atėjo, žinojau, kad ateis, pati kviečiau. Jiems irgi patiko, puiku!

Laksčiau po salę, zujau kaip bitutė, ir visur basomis :))) Kojinės atrodė prastai, bet ką gi, juk dirbau. Po visų pasirodymų truputį pavargę susirinkome kartu visi valgyti obuolių pyrago, kurį atnešė Agnės (projekto koordinatorės) tėveliai. MMM, skanumėlis, bandysiu gauti receptą, nes buvo tobulai skanu.
Poto sekė grindų valymas, xexe, gali pasirodyt, kad mes vien grindis valėm ,bet tai buvo bene sunkiausias darbas :))) Kadangi ilgai dirbom, tai nusivogėm performanso dekoracijas, t.y. apelsinus ir apsiavę batukus iš lėkėm į afterpartį. kuris vyko Kultflux'e. O ten linksmumai, smagumai. Visi apšilę, šokiai vyksta, visokių skanių užkandžiukų pilna, skanus vynas, mmm. Po visų padėkų ėmė švęsti, bendravau su belenkuo, tik liežuvis sunkiai vartėsi bendrauti angliškai, bet aš buvau stipri tiek, kad net su lietuvių ėmiau šnekėt angliškai, po susivokimo, kad jis lietuvis prapliupau juoktis :) Poto šokiai pokiai, juokingi architekto Simo judesiukai, savanorių nuvargėlių meškų šokiai ir pan. Tiesa, kai tik mes nueidavom šokti profesionalūs šokėjai dingdavo iš aikštelės, ačiū jiems, kad nekompromitavo mūsų, nes kažkaip juokinga prieš profus rodyt savo netobulą lietuvišką kadrilį.
Poto sekė pokalbiai lauke, netikėtai atradau mergaitę su kuria lankėme paskaitas, pas nuostabiausią dėstytoją, pasišnekėjome apie kinematografiją, buvo smagu. Tuoet sekė pokalbis su Liudu, labai jau juokinga tema "atspėk ką aš studijuoju?". Žinoma sekė wrong answers, nes aš ne kultūros vadybininkė ir tikrai ne filologė. Poto kažkoks politikuojantis berniukas prisijungė, kuris studijavo aktorystę, na aš jo monologo nesupratau ,nes jis taip įsijaute, kad nespėjo papasakoti ir jį draugai išsivedė, nes atvažiavo jų taxi. Didelis atradimas buvo Monika, kuri dirba kongresuose ir kuruoja operas ir štai atėjo savanoriaut į "Maproject". Tikrai įdomus žmogus, kuris patvritino, jog pirmas įspūdis nieko vertas. Tikrai smagiai ir įdomiai pakalbėjome. Puiku.
Dar nuostabu gauti pačius gražaiusius linkėjimus iš projekto menininkų ir didelį ačiū už savanorių pagalbą, gražiausias padėkas pasidalinau su komanda. Kartojuos, ačiū, nors vargu ar kuris čia užklysite, bet vistiek.
Taip gerai laiką leidom ir kai pasakė,kad jau laikas namo, t.y. bariukas closed išėjome namo, o tai buvo kažkur 4 val ryto.

Pamiegojusi iki 10 val. išsiruošiau į gimtą kraštą, sveikint senelį. Tąvakar norėjau teleportuotis į "Maproject" instaliaciją nekartą, na bet kartais viskas būna netaip kaip norėtųsi.
Šiandien, pirmadienį, dra grįžau į dailės akademiją pasiimti atlygio už darbą, nors buvau pamiršusi, jog tokį išvis gausiu, nustebino, kad mano darbą taip gerai įvertino, netgi gavau apkabinimą ir pagyrimą, jog net nereikėjo man nieko sakyti, klausimai iš manęs pylėsi, ir kad mes, savanoriai geriausiai jaučiame žiūrovus, nes iškarto numatome kokios problemos ar lausimai gali iems iškilti, ir tikrai taip yra šitiek savanoriavimo patirties mažai kas turi, kalbu ne vien apie save.
Šimtąkart ačiū savanoriams, Jūs įpatingi, nuostabūs, nepakartojami, suvokiu, jog tai kažkas tokio nesavanaudiško, pagrįsta gerais norais ir visa tai sudėjus telpa po žodžiu - S A V A N O R Y S T Ė.


labankt.

Panevėžio muziejus aka Senasis mašinų turgus

Šiandien kaip niekad sėkminga diena, nusipirkau šiuos daiktus:
paltuką žiemai (jį dar reiks patobulinti, t.y. pašiltinti)
padėkliuką smulkmenoms,
dėžutę,
mazyti induką mažoms gėlytėms,
paltą tėčiui ir
rankinuką.
Štai pasigrožėkite. tiesa sakant nežinau kur dėsiu rankinę( bet ji juk kainavo tik 2 lt), dėžutė man irgi neįtin reikalinga, bet vėlgi kaina papirko - 50 ct. Šiaip važiavau ieškoti paltuko, nes parduotuvių štampofkės mane nervina, ir norėjau kažko būtent sau, taigi tadaaam, paltukas su diiiidelėmis kišenėmis. Paplojaaam!

Bad Bad blog

As labai noriu parasyti ilga blogo irasa apie sias paskutines dienas, bet blogspot'as istryne ir pakibo vienas blogas, dabar laiko nera, na bet gal koki sestadieni m? :D

Blogas atsirado, mano protingos boruzes deka. Aciu tau Vilmuk.

Dienų keistumas

Aš dievinu rugpjūčius ir ankstyvą rudenį, kartoju!!!
Šių dienų keistumas yra neišpasakytas. Ryte atsikėliau kaip apkvaitusi, galva it smėlio pilna, bet rytinis dušas išblaškė visus negerumus. Sutvarkiusi kambarius išlėkiau į susitikimuką dėl darbelio, t.y. koordinuosiu savanorius bulgarų, lenkų, olandų ir lietuvių tarpdisciplininio meno projekte "MaProject". TO-BU-LA!!!
Ir nereikėjo verstis per galvą, tiesiog sulaukiau skambučio su pasiūlymu ir žinoma iškart sutikau!!!
Jei kam įdomu --> http://www.maprojectvilnius.blogspot.com/
Taigi taigi, nepaminėjau, jog mankštos betvarkant namus man neužteko ir nusprendžiau lėkti į VDA su dviračiu, pakeliui pastebėjau, jog galinė padanga tuštoka, bet grįžti negalėjau, nes bučiau pavėlavusi, taigi kažkokiu būdu nusigavau iki akademijos, ten, laimei, nereikėjo ilgai laukti ir Agnė man aprodė visą erdvę, netgi užlipau į konstrukcijos antrą aukštą, o ten ĮDOMU, nes jauties lyg ant batuto, tik tas batutas yra maždaug kaip antrame aukšte... Žodžiu gavau visus nurodymus ir jau dabar viską dėlioju mintyse. Ryt dar pasavanoriausiu "5 Vilniaus pojūčiuose"
(jeigu vėlgi įdomu --> http://www.culturelive.lt/lt/2009/emp/2009menu/emm/pojuciai/)
ir pulsiu imtis "MaProject" savanorių koordinavimo.
Grįždama namo galvojau imsiu ir pagūdrausiu, taigi važiavau namo paupiu, bet privažiavus Žirmūnų tiltą pamačiau virtinę laiptų ir apsisukusi nudūmiau atgaaal, pakeliui dar nufotografavau nuostabų balkonėlį ir laivą beplaukiantį Nerimi. O tuo tarpu turitai laive buvo begalo laimingi mojo man, fotografavo mane, na ok ok, kam tos gėlės jeigu bulvės žydi :)
Grįžusi namo suvalgiau diiidelį gabalą kugelio ir sužinojau, jog bendravardė sunegalavo, bet vistiek išdrįsau paprašyti pompos dviračio padangai, nes juk mano dviratis tai traumuotas. Nieko nelaukus išdūmiau laukti troleibuso, pakeliui dar išgirdau pro langus sklindančia AM dainą "Tavo svajonė", kas laaabai pozityviai nuteikė, o Minsko IKI grojo Feist. Tai irgi kilstelėjo lūpų kampučius. Pakeliui troleibuse sutikau VEKS savanorę, kurios vardo iki šiol nežinojau, bet jos vardas Julija, va. Pasiūliau savanoriauti Maproject, kas be ko, ir taip užsiplepėjom, kad aš vos nepražiopsojau savo stotelės. Aplankiau draugę, jai nekas ;/ Blogai! Bet tikiuos mano nune6ti saldainiai pad4s. Judita laikykis!!!
Grįžus vėl ir vėl namo sugalvojau, kad visai norėčiau karšto šokolado, taigi su pusbroliu išdūmėm į parduotuvę. Prisijuokę iš visko, aplankę IKI bitutę grįžom namo.
Taigi aš geriu žalią arbatą ir vistik žiūriu krepšinį, nors planavau skaityti Parulskį ir dar kartą pažiūrėti filmą "A very long engagement".
Taigi tiek, einu pasibendraut su pusbroliu, nes jis šiandien baisiai dosnus, atidavė man šokolado plytą ir dar medžiotojų dešrelių siūlė. Ok ok. baigiu

Labanakt.

Aš nesportininkė

Ilgai negalvoję pasiryžo dvi Juditos Vilniaus apylinkes dviračiais apvažiuoti. Susitiko pusiaukelėje, t.y. prie Žalgirio stadiono. Judita ėmė panikuoti, nes priekinė dviračio padanga tuščia,bet Judė nebūtų Judė, jeigu nepagelbėtų Juditai ir išsitraukė mažą pompą iš kurpinės, kuri tiko nelemtajai padangai pripūsti.
Taigi nieko nelaukę nuskriejome laukais...uoj ne... Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, tuomet į Užupį, ten aplankėme Gintarę "Angelų namuose" ir nusipirkome pietus, Judė trapučių (tradiciškai), Judita bandelę, Miau ir obuolių.
Tuomet mynėm iki Markučių, pakeliui pasijutom kaip kaimę, tiek žmonių apranga, tiek kvapai priminė, jog esam (gal) kaime prie Vilniaus. Tikslaus maršruti nežinojome, bet pasivažinėję ištrupėjusiais šaligatviais, apvažiavę tragišką raudoną golfą pastatytą vidurį kelio pasiekė dvi Juditos Markučius, susipratę, kad nieko ten įspūdingo patraukė josios į PAvilnių regioninį prką, tiksliau tikslas buvo - Pučkorių atodanga. Mynėm pedalus įsijuosę, tos nelemtos kalvos žudė, o dar nebuvo dviračių tako, važiavome žole (kas tikrai nėra lengva), pro šalį lėkė fūros - nuostabu. Gavę nevieną pompą nuolat sustodavome pailsėti, vis kankino klausimas, kiek gi kelio liko. Pakeliui užvažiavę į benzino kolonėlę, susidūrėme su žydru pardavėju, kuris prekių kainą išvardino paskaičiui (jei taip galima išsireikšti). Poto netekę vilties mergaitės su dviračiu paklausėme ar dar toli toji Pučkorių atodanga, ir ji pasakė, kad ne!, ji čia pat, bet neb8tum4m mes Juditos jeigu nenuvažiuotumėm klaidingu keliu, bet atsitokėję ir įsikorę į staų kalną pagaliau pasiekėme PUČKORIŲ ATODANGĄ!!!!!!!! O ten buvo gražu, tiesa šiukšlių daug ir tik vienas suoliukas, bet mes jį okupavom. Šiek tiek pafotografavom ir skaniai pavalgėm improvizuotus pietus. Poto pradėjo lyti, bet sėdėdamos po tankia medžių lapija to nepajutom, tik griaustinis vis griaudėjo, iš tiesų tai ten mūsų pilvai gurgė ;)))
Grįžome yiesiog su vėjeliu, važiavos pakalne ir grįžom gal per į minutes,greitis buvo labai didelis, nors mynėm į tą kalną gerą valandą, kai važiavome į priekį. Grįžome pro užupį, poto palei Nerį, truputį palydėjau Judę ir parmyniau namo, prie durų gi išgelbėjau visai nieko vaikinuką, mat jis neturėjo laiptinės raktų, o jis gi kaip džentelmenas, man padėjo įsivaryti dviratį ir palinkėjo gero vakaro. Gerus kaimynuis dabar turiu, xexe :)
Grįžau namo ir keistai jaučiausi, taigi nupėdinau į parduotuvę maisto, grįžau ir štai jau beveik miegu.
Labanakt!
V4liau bus foto ;)

Prabėgom

Visą pirmąją rugsėjo savaitę aš kaži kaip prabėgau... Savaitė prasidėjusi labai prastai - baigėsi, ir baigėsi labai smagiai.
Universitete nesusivokiu dar ir dabar, jog mes 4 kurse, ir nuolat kiekvienom minutės gaila, nes žinai, jog ji galbūt paskutinė tokia, todėl imidžiaugtis laiku savo Alma mater.
Vasarą mano darbo kalendorius buvo kažkur giliai, visus darbus, drabelius ir svarbesnius įvykius pakakdavo įsiminti, dabar gi viską užsirašinėju, nes tikrai suspėt viską yra supermeno darbas. Kaiką atidedu, kaiką suspėju, bet jau dabar žinau, jog geriausios atostogos man pas mamą, Panevėžyje aš jau tris dienas ir vėl jaučiuos atsigavusi ir kaupiu jėgas naujam maratonui Vilniuje, kuris užsibaigs po dviejų savaičių mano mylimo Senelio aštuoniasdešimtmečiu.
Taigi taigi, aš būsiu vienintelė anūkė toje šventėje, turėsiu rėžti kalbą, atlaikyti visus klausimus "ką mokaisi? kuris kursas, paskutinis? ohooo.../ką po mokslų veiksi?/kur Kristina ir Poviliukas?" ir t.t.
Bet labai labai tikiuosi viską suspėt taigi net šiandienos planai yra surašyti papunkčiui ir aš negaišdama laiko bėgu suspėt per dieną nuveikt 12 dalykų, nuo batų pirkimo iki dovanų gaminimo ir t.t.
IKI.

Apie rugpjūčius

Seniai norėjau kažką čia parašyti, juk ir pailsėjau ir visą savaitę mindžiau poliklinikų slenksčius, per savaitę buvo tiek susitikimų, o jei pažiūrėjus dar atgal ir vestuvių būta ir nuostabių burbulų ir lauktų svečių.
Perspėju - šis įrašas bus netrumpas :))) ir matyt su daug klaidelių.
Daug visko, ir visa tai rugpjūtis. Kas mane pažįsta žino, jog nemėgstu vasaros, o rugpjūtis man patinka todėl, kad dar šilta ir jau oras rudenėja. Mėgstu įvairiausius pasikeitimus, taip pat ir gamtoje.
Vieną rugpjūčio dieną gavau sms iš draugės, kurią vadinu Soja, tai Ramintutė, kuri tranzavo į draugės vestuves ir neturėjo kur pernakvot, o aš užbėgau įvykiams už akių ir nespėjus jai paprašyti, pasiūliau pernakvot pas mane. Taig gėrėm arbatėlę, kikenom iš mano ir sesės nuotraukų, kuomet buvom mažos, ilgai naktį plepėjom ir t.t. Ryte dar spėjau greitai pagroti Ramintutei fleita, o ji pasakė, jog fleita man labai tinka, ir iškeliaujant pasakė "ate, gražieji namučiai!", taigiatsisveikinom ir išskubėjom švęsti draugių vestuvių, aš Paberžėje, o Ramintute į Kėdainius.
Po draugės vestuvių dar neatsigavus mano kojoms po šokių iki 6 val. ryto, mamos paraginta apsilankiau pas gydytojus ir nuosprendis nebuvo džiuginantis, nes nuo šiol teks keisti avalynę ir dažnai lankytis procedūrose. Labai nuliūst nespėjau, nes mano ir sesės nuostabai mama taip užsinorėjo prie jūros, kad net mūsų abejonės 'ar verta? juk tik kelios dienos' jos nesustabdė, ir iš akių matėsi, jog pailsėti jai būtina.
Taigi po 3 val kelionės mes jau pajūryje. Ilgai ieškoję gyvenamosios vietos (kainos žiauriai užkeltos) pagaliau suradome mano mėgstamoje Kęstučio g. prie nuostabaus skulptūrų parkelio. Bet visa kita nesvarbu, nei kambarėlio mažumas, nei visa kita, svarbiausia - Jūra. Visą pusdienį prabuvę pajūryje vakare grįžom su kuo puikiausia nuotaika, kadangi miegoti niekas nenorėjo laaabai smagiai pasivaikščiojom parke ir grįžom pajūriu.
Kita diena žadėjo būti dar smagesne nes prie mūsų turėjo prisijungti šeimynėlė kątik trumpam grįžusi iš Londono su dviem kleckiukėm. O viskas būt buvę įpasta, bet gi mano tėtis pernakt dirbo ,kad galėtų irgi atlėkti prie jūros, taigi nieko nesakęs su draugais atvažiavo ir jis! Iš pradžių Šeimynėlė susirado gyvenamą būstą prie pat mūsų ir nieko nelaukę išskubėjome pre jūros kur prasidėjo linksmybės, pirmosios vaikyčių maudynės jūroje, pirmosios smėlio bandelės, buvo daug juoko, nes tiek vyresnėlė Airutė, tiek Vikutė buvo tokios laimingos, kad sunku buvo jas parsivesti nuo jūros.
Vakare bėgte iš parduotuvės vos spėjome įamžinti saulėlydį, bet spėjome. Poto ilgai vakarojome, valgėme skaniąsias pajūrio žuveles, ragavom "dramblių pieną" (tokį saldų likeriuką) ir pakavom vėją!!! Nes gi mūsų draugytės nebuvo dar pakavę vėjo, taigi buvo daug krykštavimų. O praeiviai fotogravavo, klausė burbulų formulės, arba tiesiog šiaip aikčiojo.
Kitą dieną buvo apniukę, bet nuotaika vistiek buvo puiki, Vikutę hipnotizavo palangos tiltas, vėl buvo daug laimės pamačius šuniukus, fontaniukus, triušiukus ir pan. Beje, kai būsite palangoje, būtinai užsukit į "Floros simfonijos" kavinę, ten kiškiukai ant stogų ganosi, kriokliukai irgi teka nuo stogų, kaip gražu! Dar pasivaikščiojom Palangos gatvelėmis, aplankėme jūra ir patraukėme namučio, į PAnevėžį.
Taigi grįžau laaabai pailsėjusi ir atsigavusi.
Poto visą savaitę ,kaip ir sakiau ėjau į procedūras, man priklausė pėdų taškinis vibro masažas, mineralinio purvo aplikacijos ir mankšta. Beje, pastarojoje buvo tik vieną kartą, nes ten jaučiausi nekaip, vien pensijinio amžiaus žmnės, bei žmonės su traumomis, o aš pamanius, jog sukti kamuoliuką galiu ir namie, ten daugiau nepasirodžiau. taigi visą savaitę reabilitavausi, dabar jaučiu tik raumenų skausmą, na bet tikiuosi pagerėjimo. Bus matyt.
Dar netikėtai kažkurią dieną sulaukiau draugės sms, jau kitos t.y. Tyryli, jog ji irgi Panevėžyje ir pametė piniginę, taigi super galbėtoja Judita nulėkė gelbėt Laurą. Išgelbėjau, taigi papliurpę apie nieką ir tuo pačiu viską, atsisveikinom ir sutarėm susitikt jau Vilniuje.
savaitės viduryje kartu su Vilmuku ir Ievute išsirengėme į medžioklę po padėvetų drabužių parduotuves. Sesė nusipirko sportines kelnes scenos kalbos paskaitoms, Ievutė "nurovė" džinsiukus, o aš tris italų kalbos vadovėlius (tai bus praėjusio gimtadienio dovana draugei) ir ispanų kalbos pasikalbėjimų knygelę, valio valio! Ir visos knygos po 1 litą, lobis!!!
Pasikankinusi procedūrose vakar lėkėm pas mus į kaimą su draugais ir vėlgi mažiukėm, vėl pakavom vėją, supomės hamake, Mažulės pavargo ir užmigo. Visą kelią namo pro mašinos langą ieškojau krentančios žvaigždės, nes jų buvo tiek daug! Bet toji matytą prieš 3 metus, kuomet net surikau pamačius bus toji vienintelė.
O šiandien, šiandien žiūrėsiu Harį Poterį (nors nesu didlė šio filmo gerbėja)ir pradėsiu galvot, ko reiktų nepamiršt vėl persikraustant į Vilnių. Tiesa sakant visą vasarą laukus rugsėjo, dabar taip nenoriu grįžt, nes taip įpratau atostogauti savo Rūgpienių kaime :)

Labai jau padrikai parašiau, o ir pamiršau ką tokio svarbaus norėjau papasakot, tiek to :)
Labanakt.

P.s. pirmoje nuotraukoje gražiosios ir liksmosios Leliukaitės- Airutė ir Vikutė. Bučkiai joms!

Paskutinis burbuliadienis Panevėžiuke

PAskutinis bubuliadienis šią vasarą gimtame mieste, smagu čia, nes nevisi dar supranta kam čia tie burbulai, kas per stebuklas yra vėjo pakavimas ir šiaip užklausia "ka čia darai?", nors tai akivaizdu - burbuliuojame :)

Visos nuotraukos priklauso Ievai [http://purviukas-maklius.blogspot.com]

Kaip mano draugė ištekėjo...

Rugpjūčio 15 d. Žolinė, truputis lietučio, daug gražių ir linksmų veidų, kurie visi susirinko tam, kad būtų su Giedre ir Mindaugu, kai jie prisieks vienas kitam amžina meile.
Mano draugė ištekėjo,taip taip, ir tapo pirmąja - iene mūsų bohemiškąjame archyve. Keista o tuo pačiu taip smagu. Vestuvės buvo pasakiškai gražios, viskas tobulai sustyguota ir skoninga, ko daugelyje lietuviškų vestuvių taip trūksta.
Ispūdžių tiek daug, kad jie netilptų čia, bet kaip kad sakoma jei buvo baltos mišrainės ir bankucheno/šakočio - reiškia vestuvės buvo lietuviškos ir tikrai linksmos, o ir kojas nuo šokių praėjus dviems dienoms dar maudžia!
O jaunosios puokštę pagavo kita kursiokė, taigi dabar betrūksta jaunikį jai susirasti ir padaryti dar vieną šventę archyvistams!
Jaunieji jau keliauja medų kopinėt, o svečiai laukia nesulaukia nuotraukų, nes taip gražu viską vėl prisiminti.
Kaip kad ir linkėjom: darnos, ilgo saugojimo laikotarpių ir daug daug meilės Jums!

hm. reikia pagalbos!

Kas gi čia blogai su tais komentarais mano bloge... ;/
Ne iš pirmo žmogaus gaunu žinutę, kad kažkas netaip...
Bandžiau tvarkyti komentarų skiltį, bet nekažkas čia pasikeitė....

Taigi kaip čia viską sutvarkius, gal kas gali pagelbėti su patarimais? :)

Vėjas mano kaime supakuotas

Oooo taip! gaivus miško vėjas supakuotas :) Visą sekmadienio rytą laukiau , kol važiuosime į kaimą. Nusipirkę distiliuoto vandens, Fairy indų ploviklio (jis dabar nukainuotas, litras 3lt!!!) ir medžiagines juosteles, sukrovėme viską į mašiną ir išlėkėm su vėjeliu į kaimuką.
Kaip pasigaminti vėjo pakavimo įrankius, o gi visiškai paprastai, maniau ,kad ten kažkas sudėtingo, o tėtis tiesiog nupjovė keletą lazdyno pagaliukų (jie net nevienodo ilgio buvo) ir prie jų pririšome juosteles. Beje dėl juostukių - iš pradžių bandžiau su tokia sisteti, tai nelabai gavosi, nes muilinas vanduo į ją visiškai neėsigėrė, manau ir atl;aso juostelės netiktų (o gal?), žodžiu juostelėms geriausia storas siųlas, medvilninė juostelė ar panašųs daikteliai.
Lazdeles pagaminus ėmėmės skysčio gaminimo, kurio geriausią sudėtį vėlgi atrado tėtis, nes mes padarydavom visišką košę, o ir glicerino buteliuką sumaišėme su kaikuo kitu, kas isdegino mūsų kiemo žolę, čia visai nejuokingai galėjo baigtis, bet viskas laimingai! Taigi kaip skystį pagaminti tiksliai nežinau nes kai išmokome viską darėme iš akies. distiliuoto vandens nebūtina pirkti jei turi kaimą, kaip pavyzdžiui aš :) iš didelės bačkos prisėmiau lietaus vandens, ir jis puikiai tiko! o ir glicerinas nebūtinas, puikiai ir be jo gavosi.

Kaip paskuoti vėją? o gi lėtai, neskubant, mokėti palaukti kol įmirks juostelės ir įgusi :) jokių stebuklų nėra, nors įvairiaspalvius milžiniškus burbulus galima taip pavadinti :)

Šiandien man skauda rankas, nes kastu su sese ir drauge visą litrą Fairy išnaudojom ( na žinoma gal pusę jo, neteisingiems deriniams).

Vakar buvo labai linksma, super. Pakuosiu vėją ir per burbuliatorių Panevėžyje!
Ploju katučių.