Visą pirmąją rugsėjo savaitę aš kaži kaip prabėgau... Savaitė prasidėjusi labai prastai - baigėsi, ir baigėsi labai smagiai.
Universitete nesusivokiu dar ir dabar, jog mes 4 kurse, ir nuolat kiekvienom minutės gaila, nes žinai, jog ji galbūt paskutinė tokia, todėl imidžiaugtis laiku savo Alma mater.
Vasarą mano darbo kalendorius buvo kažkur giliai, visus darbus, drabelius ir svarbesnius įvykius pakakdavo įsiminti, dabar gi viską užsirašinėju, nes tikrai suspėt viską yra supermeno darbas. Kaiką atidedu, kaiką suspėju, bet jau dabar žinau, jog geriausios atostogos man pas mamą, Panevėžyje aš jau tris dienas ir vėl jaučiuos atsigavusi ir kaupiu jėgas naujam maratonui Vilniuje, kuris užsibaigs po dviejų savaičių mano mylimo Senelio aštuoniasdešimtmečiu.
Taigi taigi, aš būsiu vienintelė anūkė toje šventėje, turėsiu rėžti kalbą, atlaikyti visus klausimus "ką mokaisi? kuris kursas, paskutinis? ohooo.../ką po mokslų veiksi?/kur Kristina ir Poviliukas?" ir t.t.
Bet labai labai tikiuosi viską suspėt taigi net šiandienos planai yra surašyti papunkčiui ir aš negaišdama laiko bėgu suspėt per dieną nuveikt 12 dalykų, nuo batų pirkimo iki dovanų gaminimo ir t.t.
IKI.
2 komentarai (-ų):
Ooo taip, Juditėl, aš taip irgi gyvenu :) ir visi dabar rėkia, kad aš visada KAŽKUR, nors net nenumano, kiek reikalų yra aplinkui. Ir kiek streso.
Tu pavarysi, aš žinau :) reik ištverta tą tempą, o paskui įsigyveni su tuo. Tik šeima nekęst tavęs pradės:D
Dar nesusigyvenau, bet bandau jį prisijaukinti.
Džiaugiuosi, kad mano šeima toli nuo Vilniaus šurmulio, spėjam pasiilgt, tai jokių bėdų dėl per mažo dėmesio ir pan.
Rašyti komentarą