Sveikinu

Su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais be penkių minučių 2011-tais metais. Linkiu vidinės ramybės bet kartu ir daug įspūdžių, naujų nuotykių, kūrybinės sėkmės ir nestokoti gerumo kitiems. Nes tas kas dalinasi - tas daug ir gauna. Gražių švenčių.:)

Merry Christmas and happy New Year. Wish you all the best: new impresions, adventures, a lot of ...creativity and so on. Share the kindness with you relatives, friends, collegues and everybody around you. Give and it will come back to you aswell. Happy holidays!

?

"I'll be misunderstood <...>
Isn’t it funny how we don’t speak the language of love?..."

Įrašai, dingstantys anapus

Jų daug, jie beverčiai, kaip ir šis.

Dabar klausimas salei, miniai, retorinis ar kaip jį bepavadinsit. Tiksliau du klausimai.
Kaip susikoncentruoti veiklai (nesvarbu mokslui, darbui ar pan.)?
Ir kaip prasimušti šitam niekingam pasaulėly?

Atsakymai nebūtini, kaip dėstytojai mėgsta sakyti - čia klausymas pamąstymui.

Nebemoku mokytis, bet ilsėtis irgi nebesugebu. Šimtai darbų - mažesnių ir didesnių. Puoli prie vieno, nukenčia kitas... Ir taip pasaka be galo. O visko dviem rankom nepadarysi.

Jeigu kam tai pasirodys panašu į dejones, skundimąsi ir panašiai, tai aš tenoriu konstatuoti faktą, kad absoliučiai nemoku valdyti savo laiko.

Kam tos abejonės?

... ir tikrai aš nuolat dėl ko nors abejoju, ir kam gi? Kaip sakoma neperšokęs griovio nesakyk op, taip ir neatėjus tam tikram apsisprendimo laikui nėra ko nerimauti.

O ką daryti kai abejoji savo sugebėjimais? nors žinai, kad kur kas kvailesni tokius darbus nudirba ir gauna atlygį, o tu tai darydamas iš širdies lieki kažkur anapus. Na ir gyvenimėlis, sėdi sau žmogus, dirbi monotonišką darbą ir lauki kažin ko. Bet kažinkas neateina savaime, viską reikia užsidirbt savom rankytėm, nes laimės kūdikiu kaip žinia negimiau :)

Ta proga pats metas baigt verkšlenti ir imtis veiksmų.

Mes jama šitą reikalą!!!

Papildymas: Pamoka išmokta, ir skaudžiai.daugiau jokių abejoniųųųųųų.

Darbas-magistrantūra-papildomas darbas-visuomeniniai reikaliukai ir nulis laisvalaikio

Ruduo ir pavasaris, mėgstamiaiusi mano metų laikai - kai gamta keičiasi (šitai aš nuolat kartoju), aš žymiai geriau jaučiuosi, bet to gražaus spalvoto rudens kaip ir nebuvo. Du mėnesius aš dūlėjau kartu su šimtais standartų, tyrimų tyrimelių, palyginimų, savų susikurtų metodikų liūne, ko pasekoje bibliotekos mums turbūt padėkos.  Magistrantūros studijos mane verčia taip pakrutinti smegenėles, kad kartais jau nebesupranti apie ką šneki,rašai, mąstai. visiems peikiantiems Lietuvos aukštąjį mokslą, siūlau atkentėti 4 metelius bakalaure ir stoti į magistrą, va ten tai pajunti kad mokaisi ir protauji, man vien paskaityti straipsnį ir išlementi kelis sakinius nepakanka, nuolat pasipila daugybė klausimų, ne tik iš dėstytojo lūpų, bet ir pačiam galvoje lieka daug neaiškumų. Kaip sakoma žinau, kad daug ko nežinau, ir kuo daugiau mokais tuo daugiau klaustukų aplink tave.

Taigi du mėnesiai magistrantūros studijų. Hm... jie buvo sunkūs, bet štai baigiau darbus su projektu ir tikiuosi, kad taip smarkiai nebenusikalsiu, nes bemiegės naktys, didelės dozės kavos ir nuolatinis skubėjimas, sukelia tokią įtampą, kad nuolat persekioja mintis, kad kažką pamiršai.

Bet kuo daugiau veiki, tuo daugiau suspėji, per tuos du mėnesius daugybę papuošalų pagaminau, ir turim šviežioai iškeptą mūsų kūrinėlių puslapį www.noriudovanu.weebly.com . Dar puikiai sekasi su kultūros savanoriais, daug planų planelių. Ir aš visdar nepraradau motyvacijos eit pirmyn, o tai juk svarbiausia. Štai antra diena miegu iki vidurdienio ir sakau sau "kaip nuostabu!", valgau skanų namuose gamintą maistą, visokiausius skaniausius kepinius, tvarkausi kambarį, vėpsau televizorių vakarais ir taip noriu sustabdyti laiką. Nesvarbu, kad šį savaitgalį neturiu įkvėpimo sukurti anei vieno papuošalo, nesvarbu, kad dar nepasiruošiau sekančiai mokslų savaitei, nesvarbu,kad daug darbų nepadaryta - bet aš ilsiuosi, ir tai taip puiku!!!

Tik neramina mintis, tiksliau kirba didžiulis noras ištrūkti iš mūsų pilkos kasdienybės ir bent trumpai pakeliauti, planai keliautį į Ūkanotąjį albioną atkrito, mat pavasarį-vasarą turbūt laukia kelionė į žmonijos kultūros lopšį - Graikiją, todėl taupau pinigus ir mintyse dėlioju, ką norėčiau pamatyt,toje nuostabioje šalyje.

Tegyvuoja poilsis, ir visiems labų dienų. Iki

Penktadienio rašliavėlė

Dirbti penktadienį penkiskart sunkiau. Laukiant kada jis ateis prisikuri daug planų, o parmynus dviračiu namo ima ir nusvyra rankos,hm, keista.

Pavydžiu tiems, kas atostogauja.. ir visi masiškai, O užsieniečiai stebisi, kodėl Vilnius toks tuščias. Dear foreign fiends, everybody is on vacation, except me!

Ir visas Gedimino prospektas tik vidurdienį dūzgia nuo moteraičių ir vyriškių iš visokiausių biurų. Kodėl jokios smagybės nevyksta per pietų pertraukas, juk visi turi valandą laiko kažką nuveikti, bet sugeba tik pavalgyti ir paplavinėti parduotuvėse. Kodėl nėra kavinės, kur nueitum ir prasiblaškytum. Per pietus visi skuba ir man tai nepatinka.

Grįžtant prie atostogų temos, tai aš atostogausiu rudenį, nes man patinka jausti atostogų skonį, kai visi dirba ir miestas gyvena savo įprastu ritmu. Taip, šis jausmas toks lietuviškas, džiaugtis kai kitiems blogai :))) Kitavertus tie vasaros karščiai tikrai ne man, todėl einu dar kavutės ir pradėt mėgautis savaitgaliu.

Gerų dienų!

Nesiorientuoju

Dabar taip, žmonės, man sunku orientuotis laike ir erdvėje, todėl esu nepakaltinama.

Grįžusi po darbo kartais krentu miegoti ir apbundu anktį, tuomet nerasdama vietos, dar pratempiu kelias valandas ir vėl miegoti. O jau taip nekenčiu rytų, nemėgstu skubėti gerti kavą, nemėgstu lygintis rūbus, nemėgstu skubėti į darbą,  bet kadangi laiku neatsikeliu, tai pasaka be galo tęsiasi kasdien.

Šiandien apskritai nesiorientuoju informacijos gausoje, el. pašte pilna laiškų, pokalbių langai mirga, o be viso to būtinai norėjau pažiūrėti laidą per televiziją apie lietuvius Barselonoje ir tuomet pasinėriau į apmąstymus ar galęčiau ir norėčiau gyventi užsienyje. Dar didesnę sumaištį kelia per garsiakalbius skambanti Mika muzika (o jo koncerte aš nebuvau, cha cha!). Taigi apie užsienius, kurie netaio jau ir už sienos...Barselona nugalėjo mano širdį, o italų draugiškumas nuginklavo mane galutinai. Taigi, dažnai mastau apie rudeninę kelionę (greičiausiai į Mančesterį ir Liverpulį), nors piniginėje žvanga ne daugiau nei 7 litai. Bet jei papasakočiau kiek pinigų išleidau paskutinėje kelionėje, nepatikėtumėt, dėl visko kaltas couchsurfing'as ir pigiųjų skrydžių kompanija Ryanair.

Po truputį ateina suvokimas, kad likusią gyvenimo dalį dirbsiu kažkur ir tik vakarai ir savaitgaliai priklausys man. Blogiausia yra tai, kad studijuosiu magistrą ir tų vakarų nebeliks, arba teks kaip visad praleidinėti paskaitas, kad susitikt su draugais, nueit į koncertą arba tiesiog pasilinksmint. O mamamija, kad tik išdegtų mano planai ir netektų stačia galva vėl nerti į juodą darbo paieškos liūną. O darbo noriu ne bet kokio (na ir amicijos karjeros pražioje!), bet nieko negaliu su savimi padaryti, tikslas yra tikslas ir aš jį pasieksiu, kad ir kokia aikštinga mergiote mane laikytų aplinkiniai.

Ir kaip sunku viską suspėti kai dirbi, nes mano užmačios tooookios didelės, kad turiu suskirstyti prioritetus, o tai taip sunku, nes viskas verčias aukštyn kojom, nepriklausomai nuo tavęs.

Nuolat visiems kartoju, kad atsibodo gyventi planais B, bet gyvenimas yra vienas didelis kompromisas su kažkuo. Kartais pasiduodu, kartais beatodairiškai žengiu pirmyn.

Ėt ėt, vaikyčiai, einu toliau ilsėtis, o rytoj kaip darbo žmogus kelsiuos anksti ir pasaka tęsis be galo.

Apie svajonių vieteles, kur mintimis buvai nukeliavęs: I dalis

Kaip jaustis kai pirmąkart skrendi lėktuvu? Kaip jaustis kai tu planuoji kelionę: nuo lėktuvo bilietų pirkimo iki apgyvendinimo? Kaip jaustis, kai jau esi svajonių šalyje, bet visdar netiki joje esanti?

Šie ir dar daugiau klausimų man kilo kelionėje į Ispaniją ir Italiją, aplankytų miestų skaičius nedidelis: Barselona, Žirona, Milanas, Como ir Bergamas ( bet juk keliavome tik 9  dienas). Neaprašinėsiu kiekvieno miesto, jie labai skirtingi ir sukėlė visokiausių jausmų, tiesiog papasakosiu, kas labiausiai įstrigo iš kelionės, taip padrikai, bet noriu.

Taigi, mano išsvajotoji Barselona. Prisipažinsiu - pirmasis įspūdis buvo tiesiog apgailėtinas, LAs Ramblas gatvė sausakimša turistų, Placa Catalunya - elementari aikštė, nesukėlus jokių emocijų, kol suradome savo būstą praėjome pro smirdinčias gatves ir pro laisvo elgesio moteriškaičių plotelį. Sutikę savo išgelbėtoją (būsto klausimu) nudžiugome, bet neilgam - namo laiptinė buvo kaip po karo, o ir pats butelis nebuvo įstabus, tiesiog maksimum 10 kvadratų kambarys ant stogo ,kur tame pačiame plote ir virtuvė ir svetainė ( ir mūsų miegamasis), o mūsų hosto miegamasis vos už užuolaidėlių. Jis mums iškart davė nurodymus saugotis kišenvagių, kur eiti, kur neiti ir pan. ir mūsų "džiaugsmui" paliko mus be būsto raktų, taigi savo lagaminus palikome neužrakintuose namuose. Galvojom visokių konspiracinių planų kaip čia viską sutvarkyti, bet pasivaikščioje po miestą, nuėję į spalvingąjį turgų ir užkandę indų restoranėlyje ( aš pirmakart valgiau indišką maistą, au jė!) kiek parimome, juolab, kad naujai atrastas draugas (kūrį vėliau vadinome kodiniu vardu Rėmėjas) nepaliko mūsų vienų plavinėti gatvėse. Vėliau per siestą pamiegojome ir pradėjome ruoštis vakarinei-vakarėliui. Va tada ir prasidėjo linksmumai ir visos įdomybės. Atsipūtę pagaliau nurimom ir laukėm ką Barselona mums dar padovanos,

Taigi Barselonoje susipažinome su žydu, savo Rėmėju Hovav, kuris davė tiek patarimų, kad dabar pažįstamiems vykstantiems į Barseloną viską raportuoju, nes be visų tų gudrybių būtume išmėtę daugybę pinigų. Mūsų Rėmėjas buvo keisto būdo žmogelis, turintis verslą Madride ir šiuo metu nieko neveikiantis. Labai smagu, kad jis mus kviesdavosi į vakarėlius, jam session'us ir panašiai. Labiausiai man įsiminė gimtadienis paplūdimyje, kuomet kai visi įnirtingai stebėjo portugalų ir ispanų futbolo kovas aš bendravau su savo drauge Maria Rosaria, kurios begalo buvau pasiilgus. Beje, žmogaus, kurio gimtadienis tą vakarą buvo švenčiamas aš nepamenu, net ir nežinojau kieno tiksliai gimtadienis, bet kam tai rūpi! Taigi tą vakarą užbagėme pasibraidžiojimais Viduržiemio jūroje begurkšnodamos paplūdimyje kažkokio vaikino padarytus mojito. Pamiršau paminėti, kad mūsų atvykimo proga Rėmėjo terasoje vagėme tapas ir gėrėme lietuvišką degtinę, kuri visiems labai patiko. Tačiau daugiausia pagyrų sulauke mūsų juoda ruginė duona (paplojam senoliams!). Tąvakar publika buvo trejopa: mes lietuvės, keli vaikinai iš Izraelio ir ispanai. Vienas įdous, kiek vyresnis ispanas traukė dainas pasiėmęs gitarą, o mes visos/visi buvom apkerėtito paprastumo, kad štai nori vakarėlio ant stogo - jis čia pat, tik nueik į parduotuvę maisto ir prisikviesk draugų. O toji terasa labai paprasta (kur nuolat vakarais sėdėdavome), užgriozdinta senais baldais, taip pat joje augo Rėmėjo mergaitės - marihuana. Prižiūrėjo jis tą žolę kaip didžiausią turtą, pasakodavo kaip augina, kas blogai, kas gerai. Plius terasje gyveno du mitiniai herojai: šunys Goliat ir Amos ir žirafa Fifi, šiuos žaislus mūsų pakvaišęs rėmėjęs buvo personifikavęs. Okey, suėjo šita linksmybė kaip ir hamakai terasoje.

Apie pamatytus objektus. Jų buvo daug, bet žinoma įspūdingiausi jų - Gaudi kūriniai. Labiausiai sužavėjo Casa Milla, su į dangų kylančiais kaminais aka karžygių galvmis ir Guell parkas. Sagrada Familia bažnyčia taip, ji įspūdinga, bet perdaug prisižiūrėjau foto, tad ji didelė, patraukianti akį ir žinoma kitokia, bet pernelyg nenustebino.

Park Guell tiesiog nuostabi vieta, tie pasakų nameliai, landšafto kūriniai primenantys palmes, daugybė žydinčių augalų ir žinoma alinantis karštis. Norėjau te n ilgaiu pasibūti, bet karštis padarė savo.

Montjuic klalvą mes pasiekėmemetro bei funikulieriumi, o keliavome su dviračiai, taigi apžiūrėjus Barselona iš viršaus, vingiavome kalno keliukai žemyn. tiesa Dvira2iai buvo visai paklęrę ( bet nieko stebėtino, tik 5 eurai dienai). Ten daug...

Bandysiu pratęsti, o dabar laikas miegoti-ryt į darbą. LABOS

Asmeniškumai ir globalūs pamąstymai.

Kai sėkmė ima šypsotis, aš laukiu kažkokių problemų. Kaip paranoiška, bet... 

Jeigu istoju į magistrantūrą, tada lėksiu į kokį mišką išsirėkt, nes tai būtų tobulumas mano mažo gyvenimo. Prašau prašau aš noriu mokytis, o priimk mane, mano Almamater! Aš dabar atostogauju namie, išvažiuoju dar didesnių atostogų, o grįžus prieš darbus dar pailsėsiu. Kas gali būti geriau. Vakar gėriau vyną Bistrampolio dvaro balkone, nuostabumai, pasaka tiesiog. Važiuodama pro įvairiausius kaimelius susimąstau kaip ten žmonės gyvena, kaip jiems netrūksta kultūrinių, sporto į kitokių įvairiausių renginių, kaip jie kasdien pėdina į darbą, kad pasiekti tolimą kaimo kraštą mina dviračiu ir kiekvieną vasarą gaivinasi maudydamiesi kokiame nors ežere. Jų gyvenimas lėtesnis nei miestiečių, bet pastovesnis. Suprantu, kad veikliam žmogui net ir provincijos periferijose atsiras darbo, bet kaip kaimo žmonės tokie tvirti, dažnas laimingas, kad bulvės užderėjo ir pan. man yra sunkiai suvokiama. Man augusiai mieste, kad ir nedideliam, bet visgi mieste pabuvus ilgiau gamtoje norisi grįžti ir palįsti po dušu ar pasitikrinti elektroninį paštą. taip taip, tie miestietiški malonumai, nors ką aš čia juk ir kaime tokie dalykai yra, bet tarp miesto ir kaimo yra daugiau atotrūkių.

Savanoriavau "Vasaros vario audroje" (taip taip ir vėl, na bet padėti sesei juk reikia) ir stebėjausi kokios darnios yra kaimo bendruomenės, mat šventės esmė buvo, kad orskestrai apvažiuotų kuo daugiau bendruomenių ir Jiems padarytų šventę, o bendruomenės tuo tarpu laukė, puošėši, ruošėsi sutikti orkestrantus. Ir taip gražu žiūrėt, kai žmonės nuoširdžiai džiaugiasi - organizatoriams pina ažuolų vainikus ir nesutelpa savy. Man gražu nors tu ką, tokio nuoširdumo ir geranoriškumo mieste nesutiksi. Mes perdaug visko gaunam ir nemokam įvertinti, štai kur bėda. Todėl dažnai tie didieji miestiečiai-kritikai-plaukiantys prieš srovę mane nervina. Nes viskas juk turi būti tobula, taip avangardiška ir novatoriška, o paprastas nuoširdumas tampa kažkoks sentimentalus, naivus ir nepritinkantis miestui, nes čia juk tik drasiejį ir visiškai kreizovi ima viršų. Aš nuširdžiai dažnai nutyliu savo nuomonę apie vieną ar kitą kultūros reiškinį, nors mačiau tikrai daug ir iš vidaus, bet galiu tepasakyti ar man patiko/nepatiko, o tai jau asmeninė nuomonė, kuri neturi jokio svarumo į vieną ar kitą pusę, aš nesijaučiu kompetentinga, tiek tiek.

Vilniuje, o gal apskritai ir visoje Lietuvoje ( pataisykite jei klystu) labai daug kultūros, na susiaurinkim tą sritį - meno yra daug (jeigu galima taip išsireikšti), bet jis kažkoks vienkartinis, ar tik man taip pasirodė? Svarbu efektas-įspūdis, o tai jau apskritai mūsų kartos bėda, nes tik didelis adrenalinas verčia žemę suktis... Ir kagi mes turime - vienkartinį pasigėrėjimą/ vienkartinį sukrėtimą/ grupes susikūrusiai "projektui"/ renginius vykstančius tik kartą/ sales,paviljonus pastatomus laikinam naudojimui ir t.t. Hm, norėtųsi kažko daugiau, bet ir vėl kaip į sieną - viskas kainuoja pinigus, o tuo viskas ir pasakyta.

Ir ne vien su kultūra taip, ta stagnacija žudo, žmonės emigruoja ( aš jau dabar ilgiuos gerų draugų...) ir lieka tik didelis nusivylimas. Ką rodos daryt reikėtų yra aišku, bet kada pribręsim? O gal viskas su laiku, juk valstybei vos daugiau nei pilnametystė :)

O taip, gyvenimas "ekstremalėja"

Sakykit, ką norit patogiai gyventi - neįdomu! Po kelių mėnesių mokslo fazės, aš atsigavau ir netveriu savy.

Pastebiu, kad po truputį susigyvenu su scenos baime ir pati ieškau įššūkių, į kuriuos įtraukiu ir draugus. Ups!

Galėčiau išvis apibendrinti savo nuotaikas ir nutikimus: patogumo zona atsibodo ir norisi kažko, reikalaujančio daug daugiau pastangų ir ryžto. Vaikštau aš va vaikas į darbo pokalbius, nors nusitiekimas būna vienpusis " šitas darbas juk dar ne man" ir tuomet aš šneku šneku be jokio jaudulio, atsakinėju į klausimus, pereinu į kitą etapą ir gaunu visokias užduotis, kurias darydama galvoju "... aha, tai dabar man reik įsijaust į vaidmenį, kuriam man ryškiai trūksta kompetencijos". Na ir ką... pasirodo, kad netaip blogai viskas ir yra, negaunu darbo vien dėl to, kad konkurentės rašymo stilius buvo priimtinesnis. Neikiek neliūdžiu ir  kaip atpildą už iššūkį prisiperku skanumynų.

Kiekvieną dieną gaunu kokį tai pasiūlymą dirbti aka savanoriauti, bet man juk tikro darbo reik! Taigi užsiimu visokiausiom smulkmenom iki tol kol neturiu to tikrojo DARBO, negi sėdėsi be veiklos. todėl verčiuos per galvą, kad viską suswpėt :0

Ta savanorystė taip įsigyveno manyje, kad net juokas suima kartais. Užkrėtė mane ta bacila ir viskas, nors jau seniai atsirenku kur kada ir kodėl savanoriauju. Nelaikykit manęs altruiste, aš ne tokia. Gaunu aš naudą, tik neakivaizdžią, ji vėliau sugrįš su kaupu, tuo net neabejokit :)

Pamiršau paminėti, kad prieš kelias dienas skaičiau antrąjį savo pranešimą konferencijoje per savo gyvenimą. Ir su draugėm taip sublizgėjom, kad net dabar dar gaunam žinučių, kad "Gerai pavarėt!".

Užvis labiau džiaugiuos, kad einu link tikslo, koks jis žinau tik aš. Bet kai jau bus ta aukštikalnės viršūnė Jūs tikrai pajusit :)

Iki, kas skaitot, bet abejoju kad skaitytojų yra daugiau nei ant vienos rankos pirštų:).

 

Kai esi tarpduryje...

Labai labai nemėgstu jausmo kai kažkas baigiasi, o naujai pradžiai reikia laiko.Bet kai susigyveni su baimėmis ir apsiranti su nežinomybe gyvenimas netoks jau ir blogas. Kai neturi dienos plano, kai gali būti tiesiog namie, kurti, tvarkyti namus, žiūrėti televizorių ir tiesiog nueiti popiečio miego - tai vadinama atostogomis, bet po 2 mėnesių nuolatinės įtampos daro savo ir tu tiesiog imi stresuoti, kad neturi ką veikti, ir ne man vienai taip.
Bet k1gi - judam į priekį, dabar labiausiai noriu, kad niekas nesugriautų atostogų planų ir kad įstočiau į norimos specialybės magistrą. O darbą susirasiu kažkaip. Dažnai dabar jaučiuos kaip koks ežiukas rūke...:)

Gero vakaro:)

p.s. jau greitai mano kūrinėlius: apyrankes,auskarus, karolius ir pan rasite internete. Kūrybines dirbtuvėles atidarysim su draugais :)

Ir aš ten buvau - alų midų gėriau..

...savanorius ganiau, muzikos truputį klasiau...

o kas koordinavo savanorius? Taaaaip, tai mes - kultūros savanoriai!

daugiau: čia 

Kultūros savanoriai - tai mes

http://kulturossavanoriai.lt/

Nesisekimai ir nesusipratimai

Puiku, grūdinkit mane žmonės visaip - blogomis žiniomis, nesusipratimais, nusivylimais. Kad ir kokiam strese aš dabar būčiau, mane sunkiai benustebinsit...

Ir man labai patiko žodžiai iš filmo "Prestižas": "Tu neieškai priežasčių ar atsakymų - tu tiesiog nori būti apgautas...".

Aš noriu būti apgauta, nes gilintis į gelmių gelmes įvairių procesų nebeturiu noro ir valios.

Apgaudinėkite mane, man vistiek!

Sveikinimai

Su Velykomis :)

Padėkit man, iš anksto ačiū.

Atlieku tyrimą apie dokumentinio paveldo skaitmeninimo projektų "E.paveldas", "LRT Aukso fondas" ir "Baris" viešinimo  problemas.

Tyrimo tikslas išsiaiškinti ar plačioji visuomenė žino apie šių projektų egzistavimą, ar pakanka informacjos apie šiuos projektus, kokios informavimo priemonės vartotojams priimtiniausios ir pan.

anketą rasite čia: http://www.publika.lt/apklausa-15-4bb07b7903db7.html

labai prašau užpildykite anketą, ačiū.

Netrvarkoj galva

Kartais mes būname tam tikros būsenose, įtakoti vienokių ar kitokių aplinkos veiksnių ir patys savo emocijose paskendę. Dabar tnę būsena pavadinčiau vienu žodžiu "bakalaurinis". Ir viskas viskas telpa po juo... Turbūt visi žino, kad nesu toji kuri viską daro laiku ir suplanuotai, ne mano charakteriui ,bet kiek įmanoma stengiuosi... bet bet...

Mano bakalaurinio pavadinimas" Lietuvos dokumentinio paveldo skaitmeninimo projektų viešionimo problemos", trumpai ir grubiai pasakius tai archyvistika plius ryšiais su visuomene. šiuo metu kremtu angliškus straipsnius teorinės dalies papildymui ir intensyciai atakuoju savo būsimus interviu dalyvius :)

Bakalaurinis labai paveikia žmones, patikėkit. Išsiblaškymas, trumpa atmintis, ir paprasčiausias stogo važiavimas yra natūrali būsena, beje, šiandien užsimaniau įsigyt metalofoną, gročiau va atsisėdus, piau piau piau... :)))

Kaip bakalaurinis įtakoja mano išvaizdą?

Dažnai nežiūriu ką apsirengiu, kaip susišukuoju ir apskritai kaip atrodau. Vienintelis žygdarbis - tai plaukų nusikirpimas po nežinia kiek laiko, mat ilgi kirpčiukai trukdė mano regėjimo "laukui" ir vertė parodyt visą savo pabalusį veidą.

Kaip keičiasi dienotvarkė?

Viską matuoju "Word" puslapiais, gera diena tai 2-3 psl., bloga - 1 pastraipa arba nulinis variantas. Darbymetis būna tuomet, kai anksti atsikeliu ir kažkur iki 14 val. poto prasideda kažkoks nesusipratimas. Vakarais nieko nesugebu dirbti, imu nervintis, kad nespėsiu nieko parašyt ir tiesiog dalinuosi visokiausiomis nuotaikomis su likimo broliais ir seserimis. 

Kaip keičiasi bedravimas?

Geriausiai komunikuoju su kompiuteriu, jis mano geriausias draugas šiuo metu, dar puikiai sutariame su Flash'u. Sunkiai susikalbu su dėstytoja el. paštu, bet kai susitinkame gyvai man protas prašviesėja. Su draugais susitinku paskaitose arba prasilenkiu gatvėje, linksmybėms laiko nėra.

Apibūdinti nuotaikų amplitudębūtų absurdiška, ne ji kaip kad filmuose, kai rodo širdies dūžių diagramas. Optimizmo nulis - tik žiaurus realizmas. Finišo tiesioji t.y. mėnuo iki pridavimo jau čia pat ir jaučiu kad reikia kapstytis greičiau...

vienintelis šviesulys tai trumpos atostogėlės Minske (Baltarusijoje). Laukia kelionė traukiniu (tūūūtūūū!), smagi diena su nepažįstamais bet svetingais baltarusiais ir pirmas Couchsurfing'as ( jė jė jėėėė!), poto konferencija, visokios ekskursijos į viešųjų ryšiųagentūras, naujienų portalus bei ambasadą. Su milžinišku jauduliu laukiu mūsų projekto pristatymo, nes jis bus rusiškas ir apie dalykus, kuriuos mažai išmanome, bet padrąsina tai, kad mūs projekto idėja viena geriausių (pareiškimo autoriaus neįvardinsiu:). Poto Afterparčiai ir kitos linksmybės, bet labiau mane domina pirmoji kelionės dalis, kuomet truputį pažinsim vietinį gyvenimą (gyvensim dokumentinių filmų režisieriaus bute ir susitiksim su smagia meniškos sielos mergaičiuke, kuri yra musu kolegė, studijuojanti komunikacijos mokslus).

Taigi, velniop visą nerimą, mano mažas isterijas ir kitas blogybes. Aš bet kokiu atveju parašysiu tą baigiamąjį bakalauro darbą, nes stresiukas skatina kūrybiškumą, o laiko trūkumas priverčia susikoncentruoti. Taigi, laikykit kumščius, aš jau finišo tiesiojoje. Ir dainuoju do be do be do!

Palinkėkit man sėkmės!

Puikut puikutėlė diena baigsis už 22 min.

2010-02-24, trečiadienis

Šiandien vasario 24 d. ir jau kelios savaitės kaip atlieku praktiką šaunioje viešųjų ryšių agentūroje. Šiandien ypatinga tuo, kad dirbau kaip nežinia kas ir jau apie 15 val. jaučiau, kad šiandiena man baigsis nelinksmai, nuovargis ir peršalimas menkas malonumas. Taigi diena prasidėjo kaip ir kasdien šį mėnesį: žadintuvas buvo lygiai 6 kartus atidėtas, aš greituoju būdu pasidariau pusryčius ir nepamenu kaip ir ar išvis juos valgiau, tuomet kažkokiu būdu aš išsiruošiau iš namų ir pavojingu gyvybei takeliu bėgau bemostaguodama rankomis į troleibusą. Sėkmė - aš suspėjau, taigi pradėjau darbą laiku. Kaip ir minėjau dirbau įnirtingai, jeigu reikia kokio dienraščio ar naujienų portalo žurnalistų el. paštų kreipkites. su tuo dirbau visą dieną... Per pietus susitikau su seniai matyta pažįstama, didžiai padėkojau už konspektus, kurie man pagelbėjo ir skaniai suvalgius sriubytę aš vėl išlėkiau darbuotis. tuomet sulaukiau nuostabaus skambučio po kurio  mano vakaro planuose atsidūrė spektaklis "Idiotas" (rež. Nekrošius) ir visisškai nemokamai, ech kaip džiaugiuosi pažintimis ir žmonių geranoriškumu!

Taigi grįžus dirbau dirbau dirbau, bet  mano galvą užvaldė visokiausios keistos mintys nes 16 val turėjau atskrieti į LNMMB (kitaip sakant nacionalinėje bibliotekoje), kur dirba mano bakalaurinio darbo vadovė. Žinoma pas dėstytoja kiek vėlavau, kažkodėl tikėjausi blogiausio, bet bet bet!  dėstytoja buvo taip puikiai nusitekusi ir pamotyvavo mane, kad dabar man bakalaurinis nebe tokia katorga bus. Uždaviau galybę klausimų, gavau atsakymus ir dar visokiausio gėrio gausiu bakalauriniam, taigi valio valio! Viskas vyko vėlgi žaibo greičiu (susitikimas truko gal 20-30 min) ir aš turėjau 10 min pasiekti nacionalinį dramos teatrą, kuris kaip žinia yra visai kitame Gedimino pr. gale. Uždusus bėgau ir bijojau pažvelgti į laikrodį, bet spėjau ir pasiekiau rekordą - trasą įveikiau kažkur per 7-10 min. Mane pasitiko besišypsanti Laura ir mes jau salėje žiūrim spektaklį, kurio trukmė 5 val. 20 min. - nuostabu ar ne? juolab kad jau po pietų vos gyva buvau...Tai ačiū savo galvai, kad spėjau per pietus užkąsti nusipirkti nes kitaip būčiau neištvėrus. Taigi per pertrauką Laura pavaišino kavute (tokia uch kokia stipria) o aš ją šokoladu - mainai tsakant, labai smagiai pasišnekučiavome ir vėl į parterį. Dar smagiau buvo sutikti seniai matytą žmogų, su kuriuo niekad nesam susitarę susitikt bet vis susiduriame ir visad smagu susitikt ir pasikalbėt! šįkart susitarėm susitikt, oho :) o kur dar sutiktos bendražygės savanorės, pasidalinom įspūdžiais ir pasiskundėm spektaklio trukme; greit susitiksim Menų spaustuvėje besavanoriaujant :) Poto mane surado Laura ir mes iškeliavom jos mašiniuku namo dar pakeliui paplepėjom ir sutarėm susirašyt ir aplankyt mano bendravardę, kurios labai pasiilgo visi visi.

Štai aš namie, kremtu obuolį ir rašau šį blogą, nors turėčiau miegoti, kava visdar veikia o gal tas visas dienos nuostabumas neleidžia pamiršt visko.

Prašau, kažko ten aukštai, ar tai likimo - daugiau tokių dienų, daugiau! Tada laiminga ir linksma būsiu daug dažniau :) Ir ačiū už šią dieną visiems.

Labanakt

p.s. aktorė Elžbieta Latėnaitė yra mano mylimos kursiokės Natalijos antrininkė arba atvirkščiai, vat :)))

How do I look?

Tai kaip nauji rūbeliai???

Laukiu komentarų ;)

p.s. o Jums fonas melynas ar baltas???

Apie kelionių alkį

Po įvairiausių filmų, kai veiksmas vykstam tam tikrame mieste susikuri kažkokį įspūdį apie tą vietą. Jau seniai man Barselona yra persipynusi su šimtu įvairiausių iškarpų iš filmų,nuotraukų ir kt.

Kol nepakeliauji nors šiek tiek, tai tos kelionės atrodo kažkoks pinigų mėtymas, bet tai taip kvaila. Nėra nieko nuostabiau už keliones...

Dažnai prisimenu žolės kvapu pritvinkusį Amsterdama su daugybę dviračių, kur dviratininkai tokie nervingi, ir pasiklysti Amsterdame manau sunkoka. Tos merginos, raudonuosiuose žibintuose, kurios abejingų nepalieka, o mane, nors ir žinančią kur eisiu vistiek šokiravo. Šį miestą reikia pajusti, jo nuotaiką ir žmones. Abejingų, kaip ir minėjau - nelieka.

O kaip gi Europos sąjungos širdimi vadinamas Briuselis? Su didžiule aikšte, kurią išvydę visi tik susšukom" vaaaaaaaaaaau...":) Ir ta skanutėlis alus, visokiausių skonių, o kur dar belgiškos bulvytės (kurias bandėm gaminti Lietuvoje, bet deja nepavyko:) plius tobuli vafliai su cukraus gabaliukais, mmm... Taip žavėjausi pardavėjais kalbančiais prancūziškai, ir jaukiomis gatvelėmis, o sendaikčių turguje nusipirkau segę-raktelį su Eifeliuku, kaip priminimą apie būsimą kelionę netolimoje ateityje. Visai čia pat esanti Ryga įsimins kaip griežtas miestas, su minimalia Kalėdiška nuotaika ir daugybe hostelių. Ten bene daugiausia klubų aplankyta, jie ten visi vienodi ir keisti, lygiai taip kaip gėrm pasirinkimas. Ir čiliakas ten ir maxima ir visa kita, ką ir mes turime. Labai labai seniai buvau Jūrmaloje, ten va tikrai jauku, labai primena vilnietiškąjį Žvėryną - daug namų-medinukų, su bokšteliais, visur pušaitės ir jūra visai čia pat.

Dar už viską smagu susipažinti su vietiniais, o tai manyčiau neišvengiama :) Pasitaiko įvairiausio plauko žmonelių, nuo tokių, kurie pernelyg įkyrūs ir nors imi juos ignoruoti jie tavęs nepalieka, kiti labai nuoširdūs ir džiaugiasi tuo, kad atvykėliai žavisi jų  šalimi, o dar kiti tokie pat atvykėliai smagiai įsilieja į keliaujančiųjųgretas ir tiesiog blaškosi mieste :) Kartais netenka susipažinti su vistiniais, bet iš kitų pasakojimų sužinai, jog jie gyvena uždaroje savotiškoje bendruomenėje, su savais papročiais ir kitomis įdomybėmis, o toks gi pasirodė Liuksemburgas, įspūdingas miestas ant skardžių, kur bažnyčių ir bankų bokštelių smailės kutena lėktuvams pilvukus :))))

Padrikas mano pasakojimas gavosi, bet kelionių alkis yra toks koks yra, dabar svajoju apie saulėtą Barseloną su Gaudi grožybėmis bei rudenėjantį Paryžių. Ką gali žinoti, gal pasimaišys ir Londonas, gal stokholmas... ką gali žinoti.

Kaip sakoma, kad tik būtų darbo ir už ką keliauti. Daugiau viskas bus tik puiku!

Gerai, kad yra kas palaiko: Skype

 Rami kai burokėlis: tai tada eik miegot, brangenybe
Rami kai burokėlis: as esu tikra, kad au ismokai tiek, keik reikia
 Dita ir Kristina ﺕ: negaliu
Dita ir Kristina ﺕ: rasysiu dar rasineli, nes reik i egzamina atnest
Dita ir Kristina ﺕ: ir mokysiuso pasakot
Rami kai burokėlis: oho
Rami kai burokėlis: nieko sau egzaminai
Dita ir Kristina ﺕ: cia laisvojo dalyko
Dita ir Kristina ﺕ: zinai kokio?
Dita ir Kristina ﺕ: vadinas 'ivadas i sventaji rasta'
Dita ir Kristina ﺕ: :D:D:D
Rami kai burokėlis: ou dzyyyyzzzzsss
Rami kai burokėlis: tiesiogie to zodzio prasme

Dita ir Kristina ﺕ: ahaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa

Jetus, kaip pakele nuotaika Soja :)

p.s.

Rami kai burokėlis: sėmkės tau
Rami kai burokėlis: :)

Daug nuveikti...

... galima tik man esant Vilniuje. Panevėžys yra kito laiko dimensijoje, ten aš ilsiuosi ir nieko neveikiu. Tačiau kaip jau šimtąkart minėjau Vilniuje aš kaip užsukta.

Vakar - grįžau į Vilnių ir pradėjau mokytis egzaminui. Tiek tos dienos ir tebuvo.

Šiandien - ryte laikiau politinių teorijų egzaminą, tikiuosi pasisekė, nes prirašiau tikrai daug, aišku ne kiekybėje slypi kokybė, bet bet - tikiuosi mano pamąstymai apie nacionalizmą ir ką konservatizmas gali duoti šiuolaikinei visuomenei dėstytojai patiks. Beje, smagybė - nekantrieji rezultatus gali sužinoti paskambinę dėstytojai į namus (!). Po egzamino išskubėjome paskanauti kava į Coffee Inn'ą, aš sumokėjau net 9 lt ir sausainio kaip visada nebaigiau valgyti. (Vilma, Deep forest Latte netokia skani kaip Gervuoginė moka:). Pašnekėję apie mums gresiantį gyvenimėlį su kursioke patraukėme į rotušę, nes ten gi vyko seminaras" Patirtis'09". Labai šauniai praleidom laiką, o ir žinių Rsv srityje gavom; labai patiko to pačio Coffee Inn'o Nido prezentacija, beto pasirodė ir Tymo turgaus iškomunikavimo strategija. Įsitikinome, jog kvapas tikrai gali komunikuoti (tą išokom per Ryšių su visuomene paskaitas), deja ši komunikacija dažnai, taip pat ir šiandien nuteikė neigiamai :)))

Poto su kita kursioke aplankėme labai gražią vintage parduotuvėlę, kurioje vos nenusipirkau šventinės kuklios suknutės, ėt, kai pagalvoji reiktu dėl rūbų pastambėt, bet gal geriau ne, ačiū. O ji tokia kukli-graži ir vintage, sidabro spalvos, man būtų idealiai tikus. Tiek jau to, džiaugiuos, nes neišleidau 40 lt.

Poto bepėdindamos į troleibusų stotelę užsukom į "Jūratės akmenėlius", o tai jau žinoma nieko gero nažadėjo man, tokių dalykų gerbėjai. Sumeistravau super segę mamai, ji tokia santūri, tačiau puošni ir labai patiks mano brangiausiajai ir mylimiausiajai. Rinkau viską gal valandą, o segė tokia paprasta, tik iš 8 akmenėlių, tiksliau spalvoto stiklo ir kelių Swarowsky kristalų. Laukiu nesulaukiu kada galėsiu padovanoti.

Grįžau namo sušalusiomis kojomis, tačiau greit atsigavau ir pasigaminau vakarienę, tokią gurmanišką - dešrelės su daržovėmis :))) Dabar turėčiau rašyti rašinį rytojaus egzaminui apie Bažnyčios mokymą apie Bibliją ir ruošti pasakojimą apie Žmogų iš knygos "Pašnekesiai apie Bibliją". O taip, aš sugebu prisirinkti keisčiausių paskaitų, šituo tai nesiskundžiu nie-ka-da :)

Taigi, gal laikas pradėti mokytis??? Na, tai įkalam kavutės ir į darbą.

Belerberda

Kol balaganas dedasi mano blog'e, lygiai taip ir gyvenime. Jokių čia subtilybių nėra. Kažinkaip nuolat bandau save disciplinuoti, bet bet...

Koldėl gi toks pavadinimas, o gi todėl, kad save galėčiau pavadinti maža nepasisekėle arba nevykėle :))) Savikritiškai čia taip.

Pradžia būna graži visus planus,darbelius ir visą kitą aš susirašau lapelyje, užrašinėje ar darbo kalendoriuje. Suskirstauviską dienomis neilgam laikotarpiui. Iš pradžių aš daug ilsiuosi ir nesvarbu koks metas, žiema,vasara, sesija, atostogos - visiškai nesvarbu. Ilsiuosi ir tada gimsta mintis atlikti darbus, tuomet imu imituoti veiklą, oj kaip puikiai man tai sekasi. knygomis apsikrovusi mėgstu pasėdėti, taip susikurdama palankią darbui atmosferą, bet slenka dienos ir imitacija virsta visiška iliuzija. Lieka 2-3 dienos ir aš didžiuliam strese, kad niekas nedaryta, tuomet desperatiškai imu mokytis/dirbti ar pan. Bet šįkart iš tikrųjų. Pradžioje viskas tvarkoje, bet tuomet aplanko visiška neviltis, imu nervintis ir nerimauti, o tai tikrai nepadeda darbui. vĖliau gi surimtėju, dar kažkas mane pamotyvuoja, paskatina ir tikrai pradedu dirbti, bet bet, nebūčiau aš jeigu spausdintuvo neužkirščiau, jeigu nepramiegočiau ar šiaip kokia "smagi" staigmenėlė nenutiktų. Kadais per skubėjimą į egzaminą išlėkiau su prie palto prisikabinusia pakaba, pamirštu daiktus ir tenka grįžti, o tai žinoma reiškia pavėlavimą ir atsiprašinėjimų virtinę; dar dažnai įsėdu ne į tą autobusą, daug ką pražioplinu ir pan. "Surinkti" visus pakelės akmenukus aš tikrai moku (dažnai užkliūvu, niksteliu koją,paslystu ir pan.). Rankas apsiplikyti ar bent apsipilti taip pat mano prekinis ženklas.

Taigi moralas labai paprastas - esu kokia esu, dažnai pykstu ant savęs, bet prabėgus toms nevilties minutėms vėliau iš to gardžiai pasijuokiu. Juk aš esu Ju-di-ta :)

-------

Jau buvau susiruošusi rašyti, bet išgaravo visos mintys, kaip kad visada man ir būna.

 

Filmai arba tiesiog muzika

Kupinas pozityvumo ir milžiniškos muzikos galios :)

Labai mielas filmas - August Rush. Apie berniuką ieškantį savo šeimos pagal muzikos garsus. Pakėlė nuotaiką. Vistik tikiu, kad muzika gydo ir pakelia ūpą, kai reikia nuramina. Muzika - tai diskusija be pabaigos, tai kiekvienas žmogus su savo skambesiais, mėgstamais ir nemėgstamais, šimtai milijonai milijardų pustonių ir tonų, intervalų,pauzių ir ritmų. Tai viskas, kas aplink.

Noriu namo, noriu tiesiog imti fleitą ir pagroti. Man labai labai reikia.

Labanakt.

Muzika nakvoja čia.

Dublis du!

Muzika visur visur, aplink, nuostabu!!!! Šiandien žiūrėta - "Ray", kaip gi aš anksčiau nepažiūrėjau. Nuostabu.

Ir dar! žaisti UNO su mama ir tėčiu yra wawywa ;))))

O taip! Mokomės

Dievaži, kaip man patinka mokytis ryšius su visuomene, o mokytis man patinka retai.
Užsileidžiam muzikėlę, skaitom knygą "Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene" ir dedames viską į galvą.
Džiaugiuos archyvo himnu (mano kursiokai tokie kūrybingi). Rengsim visiškai nuostabų atsisveikinimą su dėstytojais (ateity). Paslapčių neišduosiu, nes tai bus wow!

"Archyvas griūna- man liūdna,
žmonės jį palieka-bylos liūdnos lieka..."

MAn gera nuotaika.Ate!

P.s.Maestro muzikąąą. 

P.p.s. be hold! Ponas Bynas su akiniais Jus sveikina:)))

Vilnius

[perspeju,daug ramatikos klaidu, veliau pasitaisysiu, o dabar tegu apsviecia mane mokslo sviesa :)))]

Jau ketvirtus metus gyvenu Vilniuje. Taigi kaip ir kas ir kodėl.

Iš savo mažojo Panevėžio megaičiukė 2006 m. atvažiavo mokslų krimsti į sostinę.
Tada viskas pirmakursės akimis viskas atrodė taip baugiai - "nuostabioji" N. Vilnia, bendrabutis su idiotiškiausiomis taisyklėmis, šalia gyvenanti truputį šizofrenikė kaimynė, kelionės į universitetą pro kaimus kaimelius, kursiokai, kurie atrodė tokie svetimi, tas visas akademinis gyvenimas buvo ne man. tik ir svajodavau apie penktadienius ir keliones namo į savo gimtą miestą.

Bet viskas keičiasi.
Vilnius tapo mano namais, čia jauku, čia gali išeit tiesiog pasivaikščiot (šito malonumo anksčiau nepažinau, nes Panevėžyje tiesiog nėra kur pasivaikščioti, tais laikais buvo ir nesaugu ir keista), čia geriausi draugai, čia begalės veiklų būtų, čia mano šimtą kartų keiktas Komfakas, kuris vis dėlto man daug daug davė, čia būta daug nuotykių, naktinėjimų, linksmybių, gražių akimirkų, daugybė mielų pažinčių, daug galimybių (visomis prasmėmis) ir t.t.

KAs man čia patinka, na iš eilės- pirmiausia vietos:
-Vietos. Senamiestis, kur kartais tiesiog vena einu pasivaikščioti, pravėdinti smegenis, Vilnelė, bohemiškasis Užupis, visi Vingio parko takeliai, kiekvienas suskaičiuotas, apžiūrėtas Žvėryno medinis namukas, dviračiais išraižyti keliai į Bemontą, Pučkorių atodangą, Markučius. O kur Žalieji ežerai, ta pasakiško smaragdo vandens vietelė, Verkių rūmai ir apžvagos aikštelė, kur tie junk food'o suvalgyta.
-Kavinės, švenčių vietos ir šiaip. Turbūt daugiausiai laiko per 4 metus aš praleidau Saulėtekio miškų tankmėje - universitete. visos auditorijos iki skausmo žinomos, fizikų valgykla su skaniu maistu, naujoji prabangi valgyklą, Jungiamieji rūmai, kur žinom visus kavos, saldumybų bei sumuštinių aparatus (pastarasis dingo mūsų nelaimei), ir žinoma biblioteka, kur ilgai neužsibūnam, mes juk ne teisininkai, mes informacijos ir komunikacijos būsimieji specialistai, mes gal daug ko nežinom, bet kur rasti informaciją apie reikiamus dalykėlius išmanom.
Labai svarbu paminėti Ingos, Justės butus. Kur daug švenčių prabėgo, ačiū ačiū už pastogę vakarams su vynu, hipių šėlsmą ir angelų sąskrydžius.
VEKS biuriukas - ten mano daug būta, daug kalbėta, juoktasi, daug darbų padaryta (!), daug pažinčių, gerų draugų, daug idėjų ir giliai giliai įskiepytas savanorystės jausmas (turbūt visam gyvenimui). Daug ko išmokau visomis prasmėmis, ten visko daug daug daug, ir ačiū ačiū ačiū.
Teatrai. Mažasis teatras yra mano mylimiausias, bet paradoksalu, jog jame mažiausiai buvau, Menų spaustuvėje aš dažnesnis svečias Savanorystė vėlgi) ir dar Nacionaliniame dramos teatre žinau puikiuosius laiptelius, nuo kurių viskas matosi.
SALTES rūsiukas. Oj kiek žaidimų ten sužaista, et laaaabai labai tikiuosi,kad ten gims dar daug puikių iniciatyvų. Pirštai sukryžiuoti.
Slaptos vietos. Kaži ar jos tiek slaptos kiek norėtųsi, bet netokios gausiai lankytinos tai tikrai. Tai Neries krantinė ties žvėrynu, praeityje mano dažnas kelias namo; tai ir Vingio pasko Sveikatingumo takas, kuris kaži jau ar toks "sveikas" - šiukšlės, krūmynai and stuff, bet ten gimė Homo šiukšlinijus:))) Bernardinų kapinės giliai giliai užupyje, tiesiog ramybės oazė, kiek raupoka vieta - bet įspūdinga. Negaliu pamiršti didiulės pakalnėje esančios pievos Žvėryno gilumoje, ten taip gera padrypsoti, mmm. Daugiau nepamenu. Gėda, juk tikrai tokių daugiau yra.

Aš nežinau pavadinimo

Kiekvienas dedasi žinąs, kaip turi gyventi kitas, bet nė velnio nesupranta, kaip gyventi turi jis pats.

{P.Coelho}

...

If I'm going to be anything more than average, if anyone is going to remember me - then I need to go further in art, in life, in everything...
[P.P.]